Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Mildos istorija: tai, kas vyko gimdykloje, norėčiau pamiršti visam gyvenimui

Nėštumas
123RF.com iliustr. / Nėštumas
Šaltinis: ikrauk.lt
1
A A

Žinau, kad išsipasakojus savo bėdas, visuomet pagerėja. Todėl norėčiau pasidalinti savo istorija, galbūt labiau skirta moterims, verčiančia gerai pagalvoti, kuriuos gimdymo namus rinktis.

Žinau, kad išsipasakojus savo bėdas, visuomet pagerėja. Todėl norėčiau pasidalinti savo istorija, galbūt labiau skirta moterims, verčiančia gerai pagalvoti, kuriuos gimdymo namus rinktis.

Pastojau 21-erių metų, praeitų metų vasarą. Nėštumas buvo planuotas, ilgai lauktas. Deja, sulig nėštumo antruoju mėnesiu prasidėjo ir problemos. Visą laiką siaubingai pykindavo, negalėjau nei valgyti, nei gerti, krito svoris. Buvo dienų, kai nesuprasdavau, ar dabar diena, ar naktis, rytas ar vakaras.

Per pusantro mėnesio svoriui nukritus 11 kg, vyras nuvežė į Kauno 2-ąją Klinikinę ligoninę. Ten tuoj pat buvau paguldyta į stacionarą, deja, pagalbos sulaukiau nelabai kokios. Ryte gaudavau lašinę, po kurios praėjus porai valandų vėl prasidėdavo pykinimas, vėmimas, ašaros... Į palatą beveik niekas neužeidavo, tik moterys, kurios atnešdavo maistą, pamačiusios mano ašaras vis kviesdavo gydytojus. Tačiau ta jų „pagalba“ tebuvo tik barimas, kad „visos buvo nėščios ir nė viena  dar nenumirė“.

Į palatą beveik niekas neužeidavo, tik moterys, kurios atnešdavo maistą, pamačiusios mano ašaras vis kviesdavo gydytojus.

Džiaugiausi bent tom keliom valandom poilsio rytais, kai po sulašintų skysčių dozės galėdavau pamiegoti. Deja, po trijų dienų atėjo mano gydytoja ir pasakė, kad laikas namo, nes iki pat gimdymo lašinių negali lašinti. Išvykome namo.

Grįžus pasidarė dar baisiau, erzindavo šviesa, garsai, maisto kvapas, viskas, gulėdavau arba tualete ant žemės, arba ant žemės kambary, be paliovos verkdavau.

Svoris krito toliau. Vyras vėl išvežė į ligoninę, tik šį kartą – į Krikščioniškų gimdymo namų Ginekologijos skyrių, esantį Trakų gatvėje. Ten išgulėjau truputį daugiau nei savaitę, beveik ištisą parą buvau „prijungta“ prie lašinių, iš lovos nesikėliau, tik gulėjau ir kentėjau. Savijauta ėmė gerėti, pradėjau valgyti, o ir gydytojų fizinė ir moralinė pagalba buvo stebuklinga. Parvažiavus namo, po tokio gydymo, savijauta iki gimdymo buvo beveik puiki. Nedvejodama gimdymui pasirinkau Krikščioniškus gimdymo namus, ten vaikščiojau į būsimų mamyčių pamokėles, personalas atrodė tobulas. Labai džiaugiausi.

Gimdymas: važiavau kaip į balių

Gimdymo rytą, nubėgus vandenims su greitąja važiavome gimdyti, buvau linksma, šypsojausi, žinojau, kad su tokiais gydytojais viskas praeis puikiai. Pamenu, net greitosios pagalbos vairuotojas paklausė, ar gimdyt važiuoju, ar į kokį balių.

Shutterstock nuotr./Besilaukianti moteris
Shutterstock nuotr./Besilaukianti moteris

Sutikti buvome maloniai, parodė palatą, kurioje kentėsiu sąrėmius iki gimdymo. Valandos bėgo, sąrėmiai vis stiprėjo. Kelis kartus buvo atėjusi gydytoja ir paklausė, ar jau norėčiau nuskausminamųjų. Tuo metu dar neatrodė taip blogai, nenorėjau, kad vaikutis gautų stiprių vaistų dozę, todėl vaistų paprašiau tik visai prieš gimdymą, kai jau kentėti atrodė nebeįmanoma. Tiksliau, paprašiau vyro, kad nuėjęs pakviestų gydytoją.

Grįžęs vyras pasakė, kad niekas man vaistų nesuleis, nes aš, neva, nuskausminamųjų atsisakiau ir pasirinkau natūralų gimdymą. Buvau šokiruota. Niekas manęs neklausė, nieko nepasirašiau. Vyrui pakėlus vėją, slaugytoja suleisti vaistų vis dėlto atėjo. Ne kažin ką jie man tepadėjo, bet jau ne apie tai tuo metu galvojau (tik vėliau sužinojau, kad tai tebuvo skatinamieji, ne nuskausminamieji vaistai).

Kito etapo aprašinėti nenoriu, nes tai, kas gimdykloje vyko, norėčiau pamiršti visam gyvenimui. Teko kirpti tarpvietę, gydytoja kirpo ne sąrėmio metu, todėl siaubingai skaudėjo. Po gimdymo siuvo, jokių nuskausminamųjų vaistų vėl negavau, klykiau nesavu balsu. Prieš akis dar dabar matau išbalusi vyro veidą ir paklaikusias akis, kai laikė mano ranką...

Prasidėjo kraujavimas

Visgi mano stebuklas, mano mažytis vaikelis, paguldytas ant krūtinės, užgožė viską. Praėjus valandai po gimdymo, pradėjau siaubingai kraujuoti. Atbėgo daktarė, akušerė, atsinešė kažkokių tablečių, kurios turi būti vartojamos per išeinamąją angą.

Mačiau, kaip daktarei drebėjo rankos, tabletės iškrito ant žemės, ji jas surinko nuo kruvinų ir purvinų grindų. Naujų niekas neatnešė. Paskui atnešė kažkokį lapą pasirašyt.

Iki šiol nežinau, kas tai buvo, nes po tokio sunkaus gimdymo sugebėjau tik verkti. Manau, tai buvo sutikimas dėl tų tablečių. Net nepamenu, kaip pasirašiau.

Buvau pasirinkusi mokamą palatą. Galvojau, kad norėsiu po gimdymo pailsėti, palatoje gulėti tik dviese su sūneliu.

Praėjus dar kelioms valandoms, pasibaigus kraujavimui, atėjo laikas keliauti į palatą. Buvau pasirinkusi mokamą palatą. Galvojau, kad norėsiu po gimdymo pailsėti, palatoje gulėti tik dviese su sūneliu. Dar būnant nėščiai, ekskursijos po gimdymo namus metu, teko matyti moterį, palatoje gulinčią su keturiais paaugusiais vaikais ir naujagimiu. Akušerė sakė, kad moteris toli gyvena, todėl leido atsivežti visus savo vaikus. Tokių kaimynų palatoje nenorėjau, todėl buvau nuvesta į antrą aukštą, vienvietę palatą, su atskira vonia, tualetu. Džiaugiausi, kad pailsėsiu.

Tuoj pat buvo paaiškinta, kad šiame aukšte nėra nė vieno gydytojo. Tad jei ko nors reikės, teks eiti į virtuvę, kuri yra už pusės koridoriaus nuo mano palatos, ir ten esančiu telefonu skambinti atitinkamu numeriu. Išsigandau.

Kaip tai nėra nė vieno gydytojo? O jei atsitiks kas nors vaikui? Reiks bėgti ieškoti telefono? Akušerei išėjus supratau, kad net neprisimenu, pro kur atėjom, jeigu greitai reiktų bėgti ieškoti pagalbos, dar tektų paklaidžioti.

Baimės naktis

Pačią pirmą naktį mano baimės pasitvirtino. Niekaip nesisekė krūtimi maitinti vaikelio. Kūdikis visą laiką alkanas verkdavo, man širdis plyšo... Kadangi šiuose gimdymo namuose vaikeliai nuo pirmos nakties privalo miegoti su mamom vienoje lovoje, bijodavau net nueiti į vonią. O kas, jei vaikas iškris iš lovos, užsigaus, ar dar blogiau?

Taigi, kai prireikė paskambinti, kad kas nors ateitų padėti pamaitinti sūnų, turėjau neštis į virtuvę kartu ir kūdikį. Vienoje rankoje laikyti vaiką, kitoje – telefoną. Įsivaizduokit, kaip tai nerealu buvo man, jaunai mamai, pirmą kartą apskritai liečiant kūdikį, bijant net perrengti, ar nuprausti, kad neužgautum, ar panašiai, laikyti jį vienoj rankoj!

Kita bėda – telefonas iškrautas ir numestas. Tam, kad paskambinčiau, telefoną reikia pakrauti keliolika minučių, jis buvo net išsijungęs. Padedu įkrauti ir vaikštau ratais, su verkiančiu vaiku ant rankų. Skauda kirpimo vietą, atsisėst negaliu... Po gerų 40 minučių sulaukiu pagalbos.

Per dvi pirmas naktis mano vaikui nukrito kilogramas svorio. Tada gydytoja leido vaikelį primaitint mišinuku (man taip ir neišėjo maitint krūtimi).

Noriu papasakoti apie tai, jog, jei nemaitini vaiko pati, šioje ligoninėje esi ne moteris, bloga mama: tavo vaikas numirs, arba bus nesveikas visą gyvenimą. Kai kurios gydytojos, išgirdusios, kad nemaitinu pati, tiesiog su manim nesikalbėdavo.

Šis atsiminimas pats baisiausias iš visos savaitės būnant gimdymo namuose, kuris neišnyks iš mano atminties iki mirties...

Kai kurios versdavo maitinti vis tiek, nors  kelias dienas sėkmingai maitinomės mišinuku. Sakydavo, „pabandyk pati, o jei neišeis, tada paskambink“, – atneš mišinuko.

Po geros valandos bandymų vėl einu skambinti, vėl kažkas ateina tai po valandos, tai po pusantros, nes buvo „sunkus atvejis“, ar panašiai.

Praėjo ne vienas mėnuo, o aš kasdien pamenu, kaip stoviu po stoglangiu (šviesa truputį ramino vaikelį) po kelias valandas dieną, naktį ir bandau „užsupti“ savo kelių dienų kūdikį, kad užmigtų ir bent trumpam pamirštų alkį...

Šis atsiminimas pats baisiausias iš visos savaitės būnant gimdymo namuose, kuris neišnyks iš mano atminties iki mirties... Vyras kaip tik tuo metu susirgo gripu, kitų giminių, kurie mane aplankytų, neturėjau. Todėl buvau visiškai viena, su priešiškai nusiteikusiu personalu. Neįsivaizdavau, už ką moku pinigus (vienvietė palata parai – 50 Lt, dvivietė – 100 Lt), o pagalbos sulaukiu tik labai gailiai paprašius.

Pamenu, kaip bandydama nupraust vaikelį, sušlapinau jo rūbelius ir paskambinau paprašyti kitų, buvau aprėkta, kad „ką tik pakeisti rūbai, ką aš su jais taip greitai sugebėjau padaryt?“. Tada dar geras pusvalandis gulėjimo nuogam ir pagaliau – sausi rūbai ir eilinis susiraukęs veidas...

Nemokamose palatose – geresnė priežiūra?

Po kelių tokių kankinimosi naktų į palatą užėjo akušerė, kurios iki tol dar nebuvau mačiusi. Ji, pamačiusi mano ašarotas akis, pasiūlė persikelti į apačią, į nemokamas palatas. Ten, pasak jos, priežiūra geresnė. Taip ir padariau. Dar tą patį vakarą.

TAIP PAT SKAITYKITE: štai kaip atrodo „gimdymas namuose“.

Ir nenusivyliau. Budinti slaugytoja sėdėjo tiesiai už mano palatos durų! Likusios dienos nebuvo tokios siaubingos, palatoje gulėjau viena. Tačiau dažnai užeidavo slaugytojos, gydytojos. Beveik visos piktos, susiraukusios, bet užeidavo.

Kai praėjo savaitė ir pagaliau galėjome vykti namo, tai buvo nuostabi diena!

Dar daug ko nepapasakojau, daugelis dalykų taip ir liks tik man vienai. Norėčiau patarti moterims, kurios ruošiasi gimdyti, labai gerai susipažinti su gimdymo namais, nes pasekmės, po tokių gimdymų gali būti liūdnos.

Kad ir kokia „kieta“ moteris bebūtum, grįši sugniuždyta. Sūpuoju sūnelį jau ketvirtą mėnesį, o dar vartoju raminamuosius vaistus, verkiu vyrui ilgesniam laikui išėjus į darbą ar į parduotuvę, nes man tai primena laiką, kurį buvau palikta viena, po gimdymo. Tikiuosi, kažkada šie atsiminimai išblės, nes apie antrą gimdymą niekas gyvenime neprivers net pagalvoti...

Komentuoja Gediminas Stanišauskas, VšĮ Kauno klinikinės ligoninės atstovas ryšiams su visuomene:

Sveiki, gavome Jūsų paklausimą, bet turėtumėte žinoti, kad vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymu informacija apie asmens sveikatą sudaro privataus gyvenimo duomenis, kuriuos be paciento sutikimo/leidimo negali skelbti jokia gydymo įstaiga. Šiuo požiūriu medikai yra apriboti ir faktiškai neturi galimybių apsiginti net ir nuo nepagrįstų kaltinimų, ypač, jei jie būna anoniminiai. Be kita ko, skelbti informaciją apie asmens sveikatą be paciento sutikimo gydymo įstaigai draudžia ir dar du įstatymai – LR Asmens duomenų apsaugos įstatymas bei LR Pacientų teisių ir žalos sveikatos atlyginimo įstatymas.

Kol nesame gavę straipsnyje paminėtos pacientės raštiško leidimo skelbti informaciją apie jos sveikatą, deja, nuo platesnių komentarų susilaikysime. Tik norime priminti, kad VšĮ Kauno klinikinei ligoninei yra suteiktas palankios naujagimiams ligoninės vardas, todėl naujagimius ir gimdyves stengiamės apgaubti ypatingu rūpesčiu.

Naujienų galite įkrauti skaitytojų naujienų portale ikrauk.lt, siųsti el. paštu 15min@15min.lt arba parašyti per „Facebook“ paskyrą štai čia.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt