Taip atrodo mano sūnaus namų darbai: užduotis atlikta, bet mokytoja, įvertinusi darbą, leidža sau raštu vaiką įžeisti ir pasityčioti dėl negražaus. netvarkingo jo rašto. Tačiau juk tam ir mokomės mokyklose, kad išmokumei rašyti, skaityti, skaičiuoti, atskleisti save ir pasaulį. Pritariate? O štai čia jūs ir suklydote (beje, aš irgi taip maniau, kol neišleidau sūnaus į pirmąją klasę)…
Taigi, kadangi pagaliau suvokiau, jog vienas lauke ne karys, o armijos neturiu (su vyru išsiskyrėm, kai vaikui buvo 3m., o šiuolaikinei sistemai patogiau viską tyliai užgesinti, kad nekiltų niekam nereikalingo triukšmo), įsipareigodama sakyti tiesą ir tik tiesą (t.y. tik faktus) pradedu savo sūnaus pradinio ugdymo istoriją.
PIRMOJI KLASĖ.
Didelių audrų nebuvo.
Buvau bedarbė, ryte vesdavau sūnų į pamokas, po jų eidavau pasiimti. Kasdien užeidavau pas mokytoją paplepėti, sužinoti kaip sekasi jai, kaip adaptuojasi vaikas (darželyje daug sirgo, todėl labai jautėsi kolektyvinio bendravimo trūkumas). Dažnai nunešdavau “lauktuvių”. Na suprantate, saldainių prie arbatos ar pačios (ne pigiausios) žolelių arbatos ir pan.
Tik jau per pirmąjį susirinkimą buvo pasakyta, kad oficialiai ji namų darbų užduoti negali, todėl besibaigiant pamokai, pradės naują pratybų puslapį, kurį vaikai namie turės pabaigti…Ir dar būtinai, kas nemoka, privalo išmokti skaityti, t.y. mamytės, mokinkit (!).
Taigi, turėdama daug laisvo laiko ir ėmiau namie dirbti savo sūnaus mokytoja. Po keletą valandų per dieną (po pamokų). Sekėsi gerai, jau antrąjį pusmetį laisvai skaitėm, pasidarydavom visus namų darbus, žodžiu, sėkmingai (netgi su pagyrimu už matematinius sugebėjimus) baigėm pirmąją klasę.
ANTROJI KLASĖ.
Čia jau po truputį įsivažiuojam. Aš pradedu dirbti ir statyti mūsų gyvenimą į tinkamas vėžias.
Laiko vizitams pas mokytoją lieka vis mažiau. Susiskambiname. Vaikas lanko „prailgintą grupę“ už kurią mokytojai mokame po 5lt/d. (maždaug 100lt/mėn), kur mokiniai daro namų darbus. Sūnus dalyvauja matematikos olimpiadose, atliekame visas papildomas užduotis (kažką nupiešti, kažką sukurti), bet namų darbų, kuriuos vakarais darom kartu, kažkaip vis lieka...Prasideda pastabos: kažko neišmoko, kažko nesupranta, kažko vis neįsidėmi.
Klausimas: ar mano darbas jį mokinti? Už ką tada pradinių klasių mokytojos gauna atlyginimus? Kodėl vaikas paklaustas, kodėl per „prailgintą“ nepadarėt, Atsako: „Mokytoja su kitom gėrė kava, tai nespėjom“.
Ir aš už tai moku 5lt/d.!
TREČIOJI KLASĖ.
Jau laikykitės – istorija pasiekia kulminaciją.
Laiko mokytojai nebeturiu visai. Dirbu nuo 9 iki 18val. 5d.d./sav., o mokytoja tėvus priima tik „ketvirtadieniais 15 val.,būtinai iš anksto susitarus“. Ką gi, yra kaip yra, vaikas nebe toks mažas, o darbas šiais laikais, didelė vertybė. „Lauktuvių“ nebenešam visai...Atsiprašau, kažkaip ima atrodyti, kad nėra už ką duoti, nes mokėdami tuos pačius 5lt/d., dabar jau nuolat vakarais abu pavargę, atlikinėjam namų darbus...
Nuolat gaunu „majakus“ arba sms iš mokytojos (mano ir jos darbo metu). Jei neperskambinu (dirbu su žmonėmis, todėl nalabai galiu naudotis tel.asmeniniams reikalams darbo metu), tuoj pasipila priekaištai, kad nesirūpinu vaiku.
Klausimas: ar normalu tėvams rašyti sms „neatsinešė liniuotės“, „nepadarytas 15 psl.”, padavė sulankstytą piešinį“ ir t.t., ir pan., ir taip kasdien po kelis kartus...Vis prašau vedėjos išleisti mane kelioms minutėms paskambint mokytojai, dingstu mažiausiai 15-ai min., darbdaviai jau ima komentuoti, kad situacija tikrai nenormali, kad pedagogai taip negali elgtis. Pati tai suvokiu, bet...Vis tas noras gyventi be skandalų ir baimė, kad mokytoja „neužsisėstų“.
Kantrybė baigiasi, kai per tėvų susirinkimą mūsų mieloji klasės auklėtoja man diagnozuoja „vienišos motinos sindromą“ , o sūnui liepiama iš psichologų atnešti pažymą su diagnoze... Aukštai iškėlus galvą imu veikti. Raštu kreipiuosi į mokyklos vadovybę, kad man raštu pateiktų savo nusiskundimus, t.y. kuo mano vaikas truKdo mokytojai gyventi (taip paprašė psichologė) ir...sulaukiu skambučio iš mokyklos, kad gal „Jūs ateikit, mes čia visi pakalbėsim ir nereikės nieko rašyti“... Tačiau mano kantrybė baigėsi ir motiniškas noras apginti vaiką, įrodyti kad jis normalus, išlieka (medikų teigimu, vaikas sveikas, bendraujantis ir mąstantis netgi ne pagal savo amžių).
Žodžiu, mokykla sudaro komisiją, kurios nariai sėdi pamokose ir stebi mano vaiką. Gaunu raštišką atsakymą, kad mano sūnus yra netgi labai normalus. Einam pas psichologę (juk mokytoja liepė atnešti diagnozę). Ten vaikas įvertinamas aukščiausiais balais, pasakoma, kad nukreiptas tinkama linkme, gali tapti unikaliu mokslininku ar išradėju... Pamokomas, kaip nereaguot į nuolatinę mokytojos kritiką, rėkimą ir paleidžiamas atgal į tą patį lizdą...
Nuo šio momento, pakankamai ramiai, nebegerdami vaistų nervų sistemai, be temperatūrų ir pykinimų, pabaigiam trečią klasę...
KETVIRTOJI KLASĖ.
Ji kątik prasidėjo. Šio rugsėjo 3-iąją dieną. Ir vėl istorija kartojasi... Ir jau jaučiuosi visiškai bejėgė. Bejėgė prieš sistemą.
Į „prailgintą“ grupę nebeeinam, nusprendėm nebemokėti „į kišenę“ už nieką, o geriau investuoti į karate treniruotes. Draugiškai vakarais atliekam visus namų darbus, kurie ar padaryti, ar ne, ar teisingi, ar su klaidom, vis tiek sukritikuojami dėl negražaus rašto. Jei diktante realiai padaromos 2 klaidos, tai randamos dar bent 3 dėl neaiškaus braižo... Vėl gaunu sms, nors jau antri metai turime elektroninį dienyną... Vėl liepiama kažką suprasti ar išmokti, nors tai yra darbas, už kurį ji gauna atlyginimą...
Kai susirinkimo metu atkreipiau dėmesį, kad mano aukštas vaikas sėdi per žemam suole, kuris yra „augantis su vaiku“ (gydytoja pirmą kartą diagnozavo krypstantį stuburą), iš manęs pasityčiojo prieš visus tėvus, neva liepkit ramiai tiesiai sėdėti ir nebus bėdų. Į ką atsakiau: „ Gerai, bet tai reikalo esmės, kad suolas netinkamas, nekeičia“. Žodžiu, pati susiradau ir pastačiau sūnui bent kiek žemesnę kėdę, kad bent kėdė ir stalas nebūtų vienoj tiesėj.
Tai štai kaip mums sekasi mokytis vienoje iš Vilniaus progimnazijų.
Kur ir kaip eiti toliau nebežinau... Esam patriotai. Bent kolkas planų emigruoti neturime. Dar turime viltį, kad gal gi ir čia, kažkaip, rasim teisybę. Gal yra nesugedusių ir geranoriškų valdininkų, kurie ne keistų konstituciją, kai kažkas nepatinka, o palaikytų jos teisių ir laisvių laikymąsį. Šiai dienai, mano manymu, mums padėti gali tik viešumas.
Mes turime teisę į mokslą; į saugią netik fiziškai, bet ir psichologiškai, aplinką; į savęs atradimą ir tobulėjimą; į elementarų žmogiškumą...
Su pagarba,
ketvirtoko mama.
