Kreipiuosi į jus norėdama papasakoti apie vizos į Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę suteikimo sunkumus Lietuvoje gyvenantiems užsienio piliečiams. Papasakosiu savo situaciją. Esu Rusijos pilietė, turinti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Gyvenu Vilniuje ir šiuo metu mokausi Mykolo Riomerio universitete. Dirbu taip pat Vilniuje. Linkstu prie to, kad esu tikrų tikriausia Vilnietė. Rusijos pilietybę įgijau vaikystėje, kai mano tėtis, kuris taip pat yra Rusijos pilietis, mane, kaip savo dukrą įrašė į savo pasą vaikams skirtoje grafoje. Taigi taip iš Lietuvos pilietės tapau Rusijos piliete.
Iki šių dienų nekeičiau jos atgal į Lietuvos, nes visų pirma tikėjausi, kad gal galų gale įteisins dvigubas pilietybes Lietuvoje, o visų antra, kad dažnai tenka vykti į Rusiją ir Baltarusiją lankyt giminaičių. Kol augau, mokiausi mokykloje man tas nekėlė jokių rūpesčių iki dabar, kai susidūriau su tokiais nepatogumais kaip: lizingo, paskolų nesuteikimas ir pagaliau dar vienu svarbiu dalyku, kuris ir privertė sunerimti ir pasipiktinti Lietuvoje egzistuojančia sistema, pilna spragų.
Aš pradėjau domėtis, ar reikalinga man viza į Jungtinę Karalystę ir kokia gi yra jos gavimo procedūra. Čia prasidėjo „linksmybės“
Vieną dieną su šeima, t.y. su vyru lietuviu ir sūnumi lietuviu, nusprendėm suorganizuoti sau atostogas į Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę. Norėjome aplankyti ten dirbančius ir gyvenančius šeimos narius, t.y. vyro motiną, tėvą bei sesę. Įsigijome bilietus 2014 metams sausio mėnesio viduriui. Aš pradėjau domėtis, ar reikalinga man viza, ir kokia gi yra jos gavimo procedūra. Čia prasidėjo „linksmybės“. Pirmiausia paskambinau į Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės ambasadą Lietuvoje. Ten patys pirmi žodžiai buvo gana aiškūs, kad jie nesuteikia jokios informacijos vizų klausimais ir tais pačiais klausimais net nekonsultuoja.
Autoatsakiklis taip pat nurodė, kur vargšai anglų kalbos nemokantys žmonės(ne mano atvejis, nes ačiū Dievui anglų moku) turėtų ieškoti atsakymų į visus savo klausimus. Autoatsakiklis diktuoja internetinės svetainės adresą. Sekantis žingsnis buvo, žinoma, apsilankymas toje autoatsakiklio minėtoje svetainėje, kur iš tikrųjų yra marios informacijos. Galų gale, skaičiau viską iš eilės.
Atradau online anketą, kuria reikia užpildyti ir nusiųsti net nežinia kam ir kur. Ji savarankiškai kažkur nukeliauja. Tačiau, kad neatrodytų taip paprasta užpildyti 12 puslapių anketą, reikia pridėti lydinčius dokumentus, tokius kaip: pažymą iš darbovietės, jeigu šiuo metu asmuo dirba (o aš, be abejo, dirbu), ir pažymą iš mokymosi įstaigos, jeigu asmuo studentas (esu 4 kurso teisės ir valdymo studentė), todėl su online anketa man buvo tikrai ganėtinai aišku, tačiau kurgi ir kaipgi man reikia pristatyti lydinčius dokumentus?
Su online anketa man buvo tikrai ganėtinai aišku, tačiau kurgi ir kaipgi man reikia pristatyti lydinčius dokumentus?
Čia aš vėl pradėjau skambinti į Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės ambasadą Lietuvoje, tik į kitus telefono numerius. Kur man vos ne vos „suteikė“ šiokią tokią informaciją. Sužinojau daug netikėtų dalykų, pavyzdžiui, kad darbuotojai nė akyse nėra regėję šitų anketų, kurias reikia pildyti ir siųsti online būdu, todėl jokios informacijos jie suteikti negali.
O geriausia buvo tai, kad kai paklausiau, kaipgi man pateikti lydinčius dokumentus, juk jie yra popieriniame formate, o ne online, tai ramiausiai atsakė: „Jūs turite vykti į Varšuvą ir ten pristatyti dokumentus“. Nei adreso, nei telefono numerio, nieko daugiau jie nepasakė. Ir lik tu su savo problemom vienas pats sau, nes niekas nesiruošia dėl tavo problemų judinti savo pirštų, smegenų ir kitų kūno dalių, kad suteiktų pagalbos. Pasijutau visiškoj nevilty.
Paskambinau į Užsienio reikalų ministeriją, kur pasitaikė kaip reta mandagi ir nusiteikusi suteikti informacijos darbuotoja. Ji man pasakė Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės ambasados kontaktus Lenkijoje, Varšuvoje. Lyg ir apsidžiaugiau. Pradėjau skambinti ten, tačiau ir ten pasitaikė „kompetentingas“ autoatsakiklis, kuris nieko taip pat man nenurodė, t.y. to, ko aš nežinojau. Bandžiau skambinti ir į Migracijos tarnybą, kur irgi tikėjausi gauti bent šiokios tokios informacijos, kuri man galėtų padėti, bet veltui. Ten išvis pasitaikė laukinė darbuotoja, kuri tik apšaukė, kad ne jos kompetencijos klausimai ir su kuo sujungti ji irgi nežino ir man padėti eilinį kartą negali.
Čia jau prasidėjo juokas pro ašaras. Kur besikreiptum, niekas nieko nežino, padėti negali, informaciją suteikia tik minimaliai įmanomą, ir lik tu pats sau su savo problemomis. Dar šiandien taip ir neišsiaiškinau, kaip gi man pateikti tuos lydinčius dokumentus, bet, manau, į Varšuvą nevyksiu. Kaip ten bebūtų, yra darbas, yra šeima, ir čia ne į Klaipėdą kokią nuvykti, kad per dieną spėtum susisukti. Bet tiems „specialistams“ viskas iš tikrųjų taip paprastai atrodo, kad patys negali nieko pasakyti ir atsakyti į konkrečius klausimus.
Kur besikreiptum, niekas nieko nežino, padėti negali, informaciją suteikia tik minimalią ir lik tu pats sau su savo problemomis
Teks siųsti paštu dokumentus ir tikėtis, kad bent iš ten ateis kokie labiau pozityviai nuteikiantys rezultatai, atsakymai, sprendimai. Kad ir toks paprastas klausimas, kokios rūšies viza man yra reikalinga? To man taip pat niekas negali pasakyti, nes jeigu turistinė, tai privalau pateikti visus dokumentus, kad vykstu kaip turistė, esu užsirezervavusi sau viešbutį ir t.t. O kadangi vykstu pas šeimos narius, visiems sunku nustatyti, kokia gi viza man yra reikalinga.
Taip po šiai dienai ir kovoju savarankiškai su kosmoso aukščio pasiekiamumo klausimais, nors iš tikro jie nėra kažkokie ekstra neaiškūs ar sudėtingi, juo labiau jei žmonės, į kuriuos kreipiuosi, yra tikri specialistai, bet, deja, taip teigti negaliu, nes asmeniškai susidūriau su didžiulėms spragomis tam tikrose srityse.
Šia istoriją jums papasakojau norėdama pabrėžti tą abejingumą, kurį parodo rimtas pareigas užimantys „specialistai“. Gaila, kad taip yra. Tikiu, kad mano atvejis gali būti vienintelis toks, gal kiti užsieniečiai su tuo nesusiduria, tačiau jeigu esi vienas toks, tai ir jautiesi nereikalingas, nes niekas nereiškia jokio noro bent iš kažkiek tau padėti.
Aleksandra
