Perskaičiusi skaitytojo skundą apie medikų nepažintą Laimo ligą, visuomenės labui, norėčiau pasidalinti savo išgyvenimais. Viskas prasidėjo nuo to, jog vasaros pradžioje ant kojos pastebėjau neaiškias, truputį rausvokas dėmeles. Kadangi nei skausmo, nei niežulio ar kitokių komplikacijų nebuvo, kurį laiką nusprendžiau į gydytojus nesikreipti. „'Galbūt praeis“', – galvojau. Tačiau dėmės neišnyko iki šiol. Jos nelabai matomos, nekeičia nei formos, nei išvaizdos. Tiesiog YRA. Galų gale nusprendžiau apsilankyti Vilniaus venerinių ligų ir odos centre, esančiame Kauno gatvėje.
Dermotologas buvo nustebęs, sakė, jog į Laimo ligą tai visai nepanašu. Sukvietė turbūt visus Dermotologijos skyriuje esančius gydytojus ir iš kiekvieno lūpų girdėjau, kad dėmės nėra panašios į Laimo ligos sukeliamus požymius, tačiau tam, kad įsitikintų, pasiuntė mane į Gėlių g. 9 esančią Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratoriją.
Atvykusi ten, sumokėjau 60 Lt už tai, kad man paimtų kraują. Deja, iškart buvau perspėta, jog tyrimai daromi TIK VIENĄ KARTĄ PER SAVAITĘ. Na, ką padarysi, teko sutikti. Prabėgus lygiai savaitei, rugpjūčio 22 dieną, nuskubėjau į tą pačią laboratoriją. Gavau atsakymą, jog man aptikta Laimo liga. Maža to, jog man toje pačioje įstaigoje buvo visiškai neprofesionaliai paimtas kraujas, tai dar ir ant tyrimų atsakymo lapo didelėmis raidėmis buvo parašyta, jog tyrimai buvo atlikti rugpjūčio 19 dieną, bet ne 22. Iškilo klausimas: kam žmonės moka tokius pinigus?
Tą pačią dieną vėl nuvažiavau pas dermotologą. Jis, sekundei žvilgtelėjęs į tyrimų atsakymus, iškart išrašė man antibiotikų receptą, paskyrė Laimo ligos gydymą. Taip, juk visko būna. Ypač šiais metais yra paplitusi Laimo liga. Tačiau esu isitikinusi, jog man nebuvo įkandusi jokia erkė. Paniškai bijau tų visų vabzdžių, vengiu visokių pasibuvimų gamtoje. Tiesiog žinojau, jog dėmės atsirado ne nuo erkės įkandimo. Tuo labiau kad dėmių forma net nepanaši į erkių įkandimui būdingas dėmių formas. Bet į tai niekas nekreipė dėmesio. Tyrimai viską pasako (tik gaila, jog nežinia, kurie iš jų sako tiesą).
Išėjusi iš dermotologo kabineto vis negalėjau patikėti, jog man – Laimo liga. Paskambinau patikimam žmogui, kuris dirba šalia, Centro klinikoje. Jis nustebęs pasitarė su bendradarbiais ir, kaip sakoma, 'per pažintis' man pasisekė nemokamai padaryti dar vieną tyrimą dėl ligos (minusas tik tas, jog negalėjau gauti jokios pažymos, nes viskas buvo daroma neoficialiai). Pati įdomiausia dalis buvo tada, kai sužinojau, jog visai šalia dermotologijos skyriaus galima padaryti tyrimus, kurių atsakymą gausiu vos ne tą pačią dieną, ir nereikia važiuoti iš vienos vietos į kitą bei laukti nežinia kiek laiko. Kitą dieną sužinojau, jog jokios ligos man nėra. Aparatai tie patys, toks pats profesionalumo lygis, bet atsakymai skirtingi.
Dabar kelintą dieną iš eilės nežinau, ką daryti ir kuo tikėti. Galbūt mūsų gudri maža valstybė tiesiog visus besikreipiančius pasmerkia antibiotikų vartojimui visiškai be priežasties? O galbūt iš mūsų nelaimių daro pinigėlius? Pasibaigiantis vaistų galiojimo laikas – ženklas, jog tūkstančiai PRIVALO susirgti Laimo liga ir tiesiog juos išpirkti.
Atsirado nepasitikėjimas valstybe, nepasitikėjimas gydytojais ir medicina. Imami milžiniški mokesčiai, o pasirūpinti mumis, išskyrus mus pačius, daugiau niekas negali. Laiku nesuteikiama pagalba, o jei ir suteikiama, tai kartais net nekvalifikuota arba klaidinga. Vis labiau įsitikinu, jog mūsų šalyje į sergančiuosius žiūrima aplaidžiai.
