Autoriaus pastaba: Dėl nenoro pakenkti smulkiesiems verslininkams šiame straipsnyje gali būti pakeistos arba nepaminėtos vietos. Fotografija asociatyvi.
Pirmas nuotykis
Šeštadienį, lapkričio 10 dieną, viename iš Vilniaus klubų vyko patriotinės roko grupės koncertas. Į koncertą atvyko žmonės iš Vilniaus ir ne tik. Tarp koncerto dalyvių buvo ir Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos nariai. Po koncerto vedėmės draugus iš Kauno pernakvoti pas vieną iš Vilniaus narių. Nelaimei, mums teko eiti Kalvarijų gatve.
Eidami užsukome į pakeliui esantį vietinį naktinį barelį pasėdėti trumpam, kas alaus, o kas giros bokalui. Vos tik atsidūrus viduje prie mūsų priėjo vienas vyriškis iš ten jau sėdėjusios girtos vietinės kompanijos. Tuo metu jis buvo draugiškai nusiteikęs, todėl ir mano draugas, kurį jis užkalbino, mielai su juo bendravo nepaisydamas jo girtų blevyzgų.
Nuotaikos greitai pasikeitė, kai kitas tos pačios girtos kompanijos vyriškis (liežuvis sunkiai verčiasi taip gražiai juos vadinti) prisikabino prie vieno iš mano draugų dėl kareiviškų batų ir prisiūtos vėliavėlės ant rankos. Draugas mokosi tam tikroje vietoje ir planuoja Tėvynę ginti laikui atėjus, jis tikrai yra vertas priekabių… (Sarkazmas). Mes nesileidome į provokacijas, bet vienas iš jų toliau kalbino tai vieną, tai kitą mūsų kompanijos narį, o jo draugai, kurie sėdėjo kitame baro gale, mums girdint apkalbinėjo mus naudodami kalboje rusiškus necenzūrinius žodžius.
Tuo metu aš akylai stebėjau aplinką ir pamačiau vieną iš jų, kitame baro gale kalbantį telefonu, susikoncentravau į tą pusę ir išgirdau – „jų čia daug“. Taigi apie tai pranešiau savo kompanijai, kad greičiau baigtume savo bokalus, kuriuos vos spėjome nusipirkti, ir mautume iš čia, nes kažką kviečia, mums to dar betrūko – susirėmimo su vietiniais treninginiais. Nespėjome išeiti, kai į barą užėjo gal kokie šeši treningais apsivilkę maždaug 20 metų vaikinai.
Pasižiūrėjo į mus, nusipirko alaus ir išėjo (mums pasisekė, kartu su merginomis mūsų iš viso buvo šešiolika). Netrukus į vietą atvyko policija, pagalvojau: „Čia kuo toliau, tuo linksmiau darosi…“ Tas pats, kuris skambino ir kažką kvietė telefonu, iš karto išėjo į lauką kažką jiems aiškinti. Mes pabaigėme savo bokalus ir išėjome iš baro. Lauke mus užkalbino vienas iš atvažiavusio ekipažo pareigūnų ir pasakė, kad gautas nusiskundimas skinais, greičiausi apeliavo į mus. Bet mes ne skinai. Iš mūsų tik vienas buvo su nuskusta galva, be to, vėliavėlė ant rankos arba šalikas su užrašu Lietuva dar nereiškia priklausymo skinų subkultūrai. O jeigu ir būtume skinai, ką tai pakeistų, kad mus tiesiog dėl to išvežtų į nuovadą?
Laimei, pareigūnas buvo supratingas ir pamatė, kad mes buvome blaivūs (ne taip, kaip kiti baro lankytojai), todėl tiesiog paprašė, kad mes neieškotume nuotykių, ir palinkėjo mums gero kelio. Mes irgi tikėjomės, kad nuotykių šiai nakčiai pakaks…
Antras nuotykis
Toliau eidami išalkome, todėl nusprendėme užsukti į vieną parduotuvėlę ir nusipirkti greito maisto (fidžinų, beliašų ar dar ko nors). Kol vieni pirko užkandžius, prie mūsų draugių prikibo treninginių kompanijos merginos, jeigu jas taip galima pavadinti. Įsiplieskė konfliktas ir mes bandėme atsitraukti sakydami, kad atstotų, nes iškviesime policiją, spėkit koks buvo tos kompanijos atsakas... Jie su lietuvių kalba nelabai sutaria.
Atsitraukę nuo jų mes iškvietėme policiją, pasakėme, kad nelauksime ekipažo, tiesiog perspėjome, kad atvyktų į tą vietą ir pasižiūrėtų ar dar prie kieno nors ta kompanija nesikabinėja. Kitą dieną vieniems reikėjo keliauti namo, kiti kitų darbų turėjo, todėl tikrai nebuvo prasmės važiuoti į nuovadą ir aiškintis santykius, juolab aš nemanau, kad mes tuo ką nors būtume pasiekę. Kai jau buvome prie draugo namų, viena iš mūsų draugių prisipažino, kad gavo vieną smūgį į veidą nuo kitoje kompanijoje esančios merginos. Ji, būdama protinga mergina, mums to iš anksto nepasakė, nes nenorėjo pilti žibalo į ugnį.
Taigi kur moralas šių įvykių pasakojimo. Jeigu mes leistumėmės išprovokuojami ir netyčia kiltų muštynės, turbūt būtų gan didelė tikimybė, kad mus nuteistų pagal BK170, o jiems arba nieko, arba chuliganizmas. Jeigu čigonas primuša lietuvį, tai chuliganizmas, o jeigu lietuvis čigoną, tai jau BK170. Mes gyvename šalyje, kurios sistema yra nukreipta prieš žmones, kurie nori gero tai šaliai ir jos doriems piliečiams labiau negu kas kitas. Ar tai neatrodo absurdiška (retorinis klausimas)?
Trečiasis Nuotykis
Kitą dieną po susirinkimo vakare lydėjau kauniečius draugus iki stoties. Važiuojant įlipo į troleibusą kontrolė, o viena draugė netyčia nors ir buvo nusipirkusi nepasižymėjo bilieto (Kaune jau seniai nėra popierinių bilietų, kuriuos reikėtų žymėti, todėl žmonės nepripratę) ir nors jos moksleivio pažymėjime buvo parašyta, kad ji yra iš Kauno ir mes kontrolierei sakėme, kad skubame į traukinį, ją vis tiek išlaipino ir išrašė 30 lt baudą. Kitaip tariant, draugė netyčia apsižioplino ir todėl jai teks mokėti baudą, o kontrolierė, apsimetus kvailele, nepaisė to, kad mūsų draugė vis tiek niekur daugiau nepanaudos bilietėlio, išlaipino ją. Bet perliukas to vakaro ne čia.
O perliukas įvyko, kai mūsų draugei mikroautobuse išrašinėjo baudą, o mes laukėme jos lauke. Vienas iš kontrolierių, išlipinėdamas iš autobusiuko, draugei replikavo, cituoju: nacionalistai iš Kauno atvažiavo. O ta mergina nepilnametė. Spėju, jeigu ant mano draugo peties būtų CCCP vėliava, o ne Lietuvos, tai draugę būtų paleidę ir be baudos už tokį nesusipratimą. Gaila, kad mes negirdėjome ir aš nespėjau užsirašyti nei pavardės to kontrolieriaus, nei mikroautobuso numerio. O kai draugė išlipo, autobusiukas pajudėjo iš vietos nespėjus jai to mums papasakoti.
Užbėgant komentarams už akių. Nėr ko vaikščioti naktimis arba nėra ko vaikščioti po liaudiškai vadinamą „kalvarkės“ rajoną. Pasitelkite logiką, jeigu mes nieko nekabiname, tai ar turi teisę prie mūsų kas nors kabintis, juolab jeigu tai abejotinos reputacijos asmenys? Kodėl doras pilietis turi bijoti vaikščioti naktimis? Neatrodo kažkaip absurdiška? Be „kalvarkės“ yra kitų prastos reputacijos rajonų ir jie tokie yra jau gana seniai. Valdžia nieko nedaro, policija irgi nieko nedaro. Ar neatrodo keista, kodėl „karštieji taškai“ yra jau ilgą laiką žinomi, bet nėra imtasi jokių progresinių priemonių be padidinto patrulių skaičiaus, o jeigu ir imtasi, kodėl nevyksta progresas?
Vilnius – tai miestas, kur labiausiai bijoma rusakalbių „forsų“, kur būti patriotu yra ne prestižas, bet jeigu vaikščiosi rėmą išmetęs su treningais ir dar piktai kalbėsi su akcentu, tavęs bent jau bijos ir duos praeiti. O jeigu pasakysi tokiam, kad nemoki rusiškai, tai tave išvadins „labancu“, „labanec“ – lietuvis (pašiepiančiai). Dar, neduok Dieve, ant čigonų „užsirausi“ kokiam nors stoties rajone. Yra reikšmingas proto skirtumas tarp jų ir Radži.
Ir prašau, susilaikykite nuo savo komentarų. tokių kaip „ką tu čia darai važiuok į Kauną“ arba „tarsi Kaune geriau“. Aš niekur nevažiuosiu, nes gimiau Vilniuje ir noriu čia likti, o nuo akivaizdžių problemų nereikia bėgti, o spręsti jas. Kauniečiai tegul tvarkosi savo mieste su savo problemomis ir savais „ereliais“, o man asmeniškai gėda, gėda prieš draugus dėl miesto parodyto svetingumo ir gėda dėl pačios valdžios ir žmonių, kurie yra pripratę prie tokios aplinkos ir nieko nenori keisti.
