Noriu su jumis pasidalinti įspūdžiais apie žmogaus teisių, LR teisinių aktų, higienos normų reikalavimų pažeidimus atlikus administracinio arešto bausmę Vilniaus vyriausiojo komisariato areštinėje.
Per mano gyvenimą man teko pabuvoti įvairiose laisvės atėmimo vietose: ir pataisos namuose, ir tardymo izoliatoriuose-kalėjimuose, ir areštinėse už baudžiamuosius nusižengimus. Pagal LR įstatymus nusikaltimai laipsniškai pagal sunkumus yra skirstomi į administracinius pažeidimus (už ką yra numatyta bausmė - administracinis areštas iki 30 parų rajoninėse areštinėse pavaldžiose policijos komisariatams), baudžiamuosius nusižengimus (už ką yra numatytas baudžiamasis areštas iki 90 parų respublikinėse areštinėse pavaldžiose LR kalėjimų departamentui) ir baudžiamuosius nusikaltimus (už ką yra numatyta bausmė terminuotas laisvės atėmimas pataisos namuose, kurie pavaldūs LR kalėjimų departamentui prie LR teisingumo ministerijos), tad logiška būtų manyti, kad ir laisvės apribojimai, ir įkalinimo sąlygos yra adekvačios nusikaltimo sunkumo tipui, deja, realybėje yra kitaip.
Kalbėsiu būtent apie Vilniaus miesto vyriausiojo komisariato areštinę (toliau VPK areštinė), kaip yra kitų miestų areštinėse nežinau, bet tai, apie ką pasakosiu, patyriau “savo kailiu”.
Visų pirmą noriu atkreipti jūsų dėmesį apie inspektorių taikomas praktikas, prasilenkiančias su žmogaus teisėmis. LR administracinis kodeksas numato, kad administracinis areštas savo terminu negali viršyti daugiau nei 30 parų (daugiau turbūt būtų nehumaniška), tačiau areštui pasibaigus žmogus pasirašo dokumentuose, kad yra paleidžiamas ir tuoj pat iškarto pasirašo kito nuosprendžio vykdymo pradžią pateiktą inspektoriaus. Teoriškai žmogus atliko vieną bausmę ir išėjęs į laisvę grįžo atlikti kitos, praktiškai jis kalinamas be atokvėpių. Girdėjau atvejų, kai žmogus tokiu būdu nežmoniškomis sąlygomis praleido 145 paras! Apie nežmoniškas sąlygas dar kalbėsiu, tai mano skundo pagrindas.
Pradėsiu nuo kai kurių VPK areštinėje dirbančių policijos pareigūnų savivalės žeminančios žmogaus orumą ir dažną įgaliojimų viršijimą naudojant specialias priemones ir fizinę jėgą visai be reikalo, nekalbant jau apie elementariausios pagarbos ir mandagumo stoką. Tiesą sakant, nei vienoje kitoje įkalinimo įstaigoje (net kai buvau kalinamas už baudžiamąjį nusikaltimą, o ne už administracinį pažeidimą, kaip pastaruoju atveju) nesusidūriau su tokia nepagarba. Kaip dėsninga, tai būdinga žemiausio rango pareigūnams. Manau, problemą išspręstų vidaus ir lauko stebėjimo kameros (toks sprendimas priimtas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ir pataisos namuose). Vaizdo kameros užkirstų kelią pareigūnų savivalei ir užtikrintų nuteistųjų ir pačių pareigūnų saugumą.
Kita opi problema tai buitinės įkalinimo sąlygos. Man kaip tyčia teko atlikti bausmę VPK areštinės kameroje nr.8. Kaip supratau iš savo patirties ir kitų nuteistųjų pasakojimų, tai blogiausia iš visų esamų kamerų. Ne šiaip sau iš ne kartą perdažytų ir pernumeruotų durų, matyt, dažnai keičiami kameros buvę ir nauji numeriai: 10 vėliau 8… iš ko galima įtarti, kad apie šitos kameros sąlygas buvo gautas ne vienas skundas, o administracijos sprendimas buvo tiesiog pakeisti kameros numerį.
Vos užėjus į kamerą pasijautė deguonies stygius. Pirmas dvi dienas svaigo ir skaudėjo galvą. Neabejotinai buvo pažeistas LR teisės aktas apie oro cirkuliacijos normatyvus uždaro tipo kamerose – ventiliatorius neveikė jau mėnesį, apie 15 kvadratinių metrų patalpoje buvome beveik nuolat penkiese, o vienintelis kažkada buvęs langas buvo aklai užmūrytas ir užtinkuotas ir net pataisius ventiliatorių padėtis praktiškai nepakito, nuolat jautėsi pelėsių ir šlapimo kvapas (išvietė ten pat kampe atskirta neaukšta pertvara), buvo labai karšta ir drėgna (išskalbtos kojinės neišdžiūdavo per 3 paras), o tai ideali terpė tuberkuliozės bakterijoms veistis, beje, gulant į bet kurią ligoninę ar atvykus į nakvynės namus ar tardymo izoliatorius, taip pat pataisos namus reikalaujama ir daroma krūtinės ląstos rentgeno nuotrauka norin išvengti užsikrėtimų TBC, VPK areštinėje tokių ar panašių (Hepatitai a,b,c; niežai, utelės ir kiti parazitai) tyrimų nieks nedaro ir pažymų nereikalauja.
Kalint tokiomis sąlygomis neabejotinai yra kenkiama žmogaus sveikatai ir yra aukšta rizika užsikrėsti ligomis (dažniausi nuteistieji ten asocialūs asmenys) ir tokios sąlygos yra taikomos švelniausią nusikaltimą (administracinį pažeidimą) padariusiems asmenims.
