Antradienį, prie Šv. Kotrynos bažnyčios susirinko gausus būrys žmonių. Didžioji jų dalis buvo poros. Ir nieko keisto - juk visus paminėti meilės dieną čia kvietė Andrius Kaniava.
Pats A. Kaniava prisipažino, jog dainų apie meilę jo repertuare daug nėra, bet kiekvienoje jų slypi bent kruopelytė šio gražaus jausmo. Kitavertus, pusantros valandos trukęs koncertas atskleidė, jog apie meilę atlikėjas dainuoja. Ir ne tiek jau mažai. A. Kaniavai scenoje talkino Sigitas Mickis ir Aleksandras Ten.
Koncertas įgavo neapsakomą atmosferą. Sakralinė aplinka, gyvos muzikos skambesys ir dainų žodžiai... tokie paprasti, o tuo pačiu ir gilūs. A. Kaniavos muzika visada pasižymi savo šviesumu ir nuoširdumu. Jai nereikia jokio dirbtinio prasmės kūrimo. Viskas tiesiog plaukia iš pat minčių ir jausmų gilumos. Turbūt koncerto nuotaikai apibūdinti geriausiai tiktų paties A. Kaniavos žodžiai apie tai, kuri daina jo mylimiausia. Menininkas juokavo, kad meilės tarp jo ir jo dainų nėra: yra tik draugystė. Labai graži ir artima. Vienos dainos primena mokyklos draugus, kurių veidai jau šiek tiek išblukę atmintyje, bet kelia labai šiltus prisiminimus, kitos kaip draugai, kurie kartais erzina, bet kai jų nelieka, jauti, kad kažko labai trūksta, trečios kaip žmonės, kuriuos netikėtai sutinkame savo gyvenimo kelyje ir suvokiame, kad per tą neilgą susitikimą jie mums tapo labai svarbūs. Tokią nuotaiką autoriaus dainos gali kelti ir klausytojams. Bet kokiu atveju, visos jos sugrąžina į tokius laikus, kuriuos galbūt jau buvom pamiršę arba į tokius apie kuriuos nuolatos galvojame. Tačiau visi iškylantys prisiminimai labai šviesūs ir šilti.
Truputis asmeninės nuomonės. Sėdėdama Šv. Kotrynos bažnyčioje ir klausydamasi koncerto galvojau, kaip aprašyti nuotaiką, tvyrojusią tą valandą su puse. Nusprendžiau nusižengti žurnalistiniam profesionalumui pateikdama ir savo asmeninės nuomonės. Asmeniškai aš užaugau su „Keistuolių teatru", kaip neabejoju ir dauguma mano kartos žmonių. Man girdėti A. Kaniavos balsą ir stebėti jo judesius, gestus reiškia mintimis grįžti į vaikystę. Užplūsta jausmas, lyg vėl išgirsti, kaip mama niūniuoja lopšinę ar tėtis skaito pasaką prieš miegą. Visą kūną užlieja šiluma, o viduje pasijauti saugus ir nepajudinamas. Mane užplūdo būtent tokia nuotaika. Tačiau esu tikra, kad kiekvienas klausytojas suranda savo atramą ir savo prasmę A. Kaniavos tekstuose ir muzikoje.
Papildomas A.Kaniavos koncertas bus skelbiamas balandžio 5 d. Nuotraukos Agnės Nemanytės
