Ne dažnai galime išgirsti apie neįgaliųjų nuveiktus darbus, pasiektus rezultatus, kuriais galėtų didžiuotis dauguma šalies gyventojų. Neįgaliųjų, nors ir menkučiais, pasiekimais dažniausiai džiaugiasi tik tie, kurie yra šalia jo: tėvai (globėjai), darbuotojai, to paties likimo draugai.
Viename Vilniaus miesto vaikų ir jaunimo pensione (kuriame gyvena protinę ir kompleksinę negalią turintys vaikai) darganotą, rudenišką praeitos savaitės vakarą, E.P. Mykolo Romerio universiteto socialinio darbo magistrantūros studijas studijuojančiai studentei subūrus vaikus prie bendro darbų stalo, tryško vaikiškas skardus juokas, klegesys ir beprotiškas džiaugsmas.
Tai ne šiaip koks nors susibūrimas, jis ypatingas. Vakaronės metu vaikai mokėsi karpyti įvairius darbelius iš popieriaus. Darbeliai buvo iš tiesų įspūdingi, juose buvo įdėta tiek daug meilės, šilumos, kurios ne kiekvienas galbūt dailininkas įdeda, darydamas savo darbus.
Labai vertėtų mums jais visiems pasidžiaugti ir suprasti, kad neįgalieji vaikai ypatingi, menines sielas turintys žmogeliukai, kurie laukia mūsų kiekvieno įvertinimo ir pripažinimo. Šais darbeliais norime pasidalinti su visais skaitytojais.
