Šią vasarą, kaip ir praėjusią, neatsispyriau pagundai ir vėl nuskridau į gero vyno ir sultingų vaisių šalį – Italiją. Scenarijus beveik toks pat kaip ir pernai – spontaniškos atostogos, tik šįkart – po pietinę šalies dalį. Žinojau tik tiek, kad kelionės tikslas – pamatyti kuo daugiau naujų vietų, pasimėgauti šilta jūra ir pagaminti kuo daugiau vitamino D, patogiai įsitaisius saulės atokaitoje. Nors niekas nebuvo iš anksto planuota, vis dėlto išėjo ne visai taip, kaip tikėtasi, bet apie viską nuo pradžių.
Prieš išvykdama į Italiją kartu su tokia pačia aistra žygiams degančiu keliautoju, žinojau tik tiek, kad turiu du lėktuvo bilietus – pirmyn ir atgal, kad labai noriu itališko „Cornetto“ ir puodelio „Cappuccino“ kavos. Kuprinę susikroviau iš vakaro – jokio bagažo neėmiau, kad maršrutas netaptų dar sunkesnis dėl papildomų nešulių. Pasvėrusi savo daiktus oro uoste, nustebau – tik 6 kg. Skrydis iš Vilniaus į Romos Ciampino oro uostą truko tris valandas. Iš tiesų, neprailgo, nes už nugaros be perstojo šnekučiavosi keli italai: intensyviai klausiau ir bandžiau susivokti, ar dar nepamiršau italų kalbos.
Nuobodžiauti neleido ir „Ryanair“ lėktuvo palydovės, nuolat klausinėjančios keleivių, ar šie nenori gerti, valgyti, o galiausiai – ar nenori parūkyti cigarečių, kurios neskleidžia dūmų, bet turi tą patį nikotino poveikį kaip įprastos. Toks malonumas kainavo 6 EUR. Neišbandžiau, nes pernai skrydžio metu iš smalsumo susigundžiau būti pavaišinta šalia sėdinčio kolegos – gerokai nustebau – nors esu alergiška dūmams ir niekada gyvenime nesu rūkiusi, man patiko – burnoje jautėsi tik gaivus mėtų aromatas.
Kelionės pradžia
Kai atvykome į mažą Ciampino oro uostą, maždaug valandą teko laukti autobuso į Romos Termini stotį, iš kurios labai patogu pajudėti toliau – metro, traukiniu ar autobusu. Bilietas nekainavo nė dviejų eurų. Roma alsavo beprotišku karščiu, organizmas reikalavo vandens, todėl per pirmąją valandą Italijoje sugebėjau išgerti beveik 2 l vandens. Kol sukiojausi Romos centre – aplankiau Koliziejų, Trevio fontaną, Venecijos ir Navonos aikštę, aplinkui zujo tamsiaodžiai prekeiviai iš Azijos šalių, siūlydami menkaverčius daiktus už penkis kartus didesnę kainą, nei tikroji jų vertė rinkoje.
Naktį teko praleisti traukinyje į pietus. Italijos traukiniai patogūs, ypač tie, kuriais tenka važiuoti naktį, jei kupė nepilna, galima ramiai išsitiesti sėdynę ir jaustis beveik kaip lovoje. Patarimas keliaujantiems į Italiją pirmą kartą: nereiktų apsigauti dėl traukinių bilietų kainų. Jei pirksite bilietą traukinių stotyje esančioje kasoje, nemokėdamas italų kalbos, galite būti apgautas – mat jums veikiausiai pasiūlys brangesnį bilietą greitajame traukinyje.
Netgi bilietų pardavimo vietose aptarnaujantis personalas prastai kalba angliškai, pasitaiko atvejų, kai nekalba išvis. Taigi patartina pirkti bilietą pačiam – stotyje stovi nemažai aparatų, kurie leidžia pasirinkti ne tik užsienio kalbą, kuria norite vykdyti bilieto pirkimo procedūrą, bet ir parodo įvairias galimybes konkrečiu maršrutu. Jei pasirinksite ekonomiškiausią variantą važiuoti netiesiogiai, o persėdant į kitą traukinį, bilieto kaina gali sumažėti beveik perpus.
Kurortiniai miesteliai
Pirmiausia atvykome į įspūdingo grožio miestelį Polignano a mare, įsikūrusį prie Adrijos jūros, beveik pačiame Italijos „bato“ kulne. Ypač žavus senamiestis – visi pastatai iš žymiojo Lečės (it. Lecce) akmens. Kadangi miestelis ant kalno, o šalia tyvuliuoja jūra, ankstų rytą negali atitraukti akių nuo stebuklingo grožio panoramos: kai viskas tarsi susilieja į darnią visumą ir galėtum nieko neveikti tik žiūrėti, o žiūrėdamas – ilsėtis. Visi krantai aplink miestelį uolėti, todėl norint prigulti, gerai būtų turėti pripučiamą čiužinuką arba kokią nors išlankstomą kėdutę.
Kadangi patinka ekstremalus ir šiek tiek netradicinis keliavimo būdas, uolomis leidomės iki kito miesto, tik šįkart gerokai didesnio – Monopoli. Apulijos regione, Brindisi provincijoje esantis miestas turi ne ką mažiau akį traukiantį senamiestį nei Polignano a amre, tačiau čia jau kur kas daugiau turistų. Vieni Monopoli renkasi dėl aktyvesnio laisvalaikio. Čia yra visko: ir jūros, ir saulės, ir naktinių klubų, kavinių, barų, restoranų. Verta aplankyti pagrindinę miesto baziliką, 18 a. Palmieri rūmus.
Torre Canne: vasarą viskas brangu
Iš Monopoli atvykome į Torre Canne. Visiškai mažą kurortinį miestelį, kuriame irgi užtektinai veiklos, tačiau kur kas mažiau žmonių nei didmiestyje. Čia pirmą kartą teko paragauti pietietiško itališko patiekalo panzzerotto – labai panašaus į lietuvišką čebureką, tik be mėsos – iškepto su mocarela sūriu ir pomidorais. Iš tiesų, labai patiko, dar netgi labiau už traškią ir šviežią itališką picą.
Būstą susirasti pavyko gana nesunkiai. Vienos paros kambario kaina – 40 EUR. Kitur – gerokai brangiau. Pagrindinis miestelio paplūdimys turi nemažą smėliuotą plotą, ant kurio išsirikiavusios apkūnokos italės. Pastebėjau, kad niekas čia nekompleksuoja dėl savo kūno formų, tačiau keista pasirodė tai, kad, skirtingai nei Ispanijos paplūdimiuose, niekur nepamatysi moters ar merginos besideginančios be viršutinės maudymosi kostiumėlio dalies.
Įdomiausia vis dėlto buvo stebėti, kaip mažyliai tinklais gaudo krevetes, o paskui atnešę savo artimiesiems šypsosi ir sako: „Imk, nebijok, jos nekanda“. Tiesa, pati turėjau progos įsitikinti, ar tikrai taip yra. Vis dėlto, nors ir žinodama, kad mažytė krevetė nieko padaryti negali, nesugebėjau išlaikyti jos spurdančios delne ir paleidau. Po kelių akimirkų teko dar labiau išpūsti akis – senyvo amžiaus patyręs žvejys iš jūros ištraukė didelį aštuonkojį. Priėjau pakalbinti, tačiau supratau, kad sutrukdžiau netinkamu metu, mat tą akimirką jūros gyventojas buvo stipriai trenktas į uolas. Vyriškis paaiškino, kad taip atėmė jam gyvybę. Stovėjau be amo. Galvojau, kad viskas jau baigėsi ir galėsime pasišnekučiuoti kur kas malonesnėmis temomis bei apie aštuonkojo paruošimą ir patiekimą pietums. Prasidėjo dar įdomesnis procesas: vyriškis pradėjo intensyviai minkyti aštuonkojį – spaudydamas jį į uolas, o pastarasis intensyviai putojo. Man buvo paaiškinta, kad taip bandoma jį suminkštinti, kad išvirus būtų skanus.
Nemokamas vanduo
Prie jūros iki skausmo galima nusvilti per mažiau nei valandą, tad rekomenduojama naudoti nemažai apsauginio kremo nuo saulės, gerti daug vandens. Jo galima prisipilti iš čiaupo netoli jūros, mat Italijoje beveik visuose miestuose galima rasti nemokamo švaraus geriamojo vandens. Gali pasirodyti keista, bet gulėdama prie jūros pagavau save galvojančią, kodėl šiemet toks neaktyvus čeburekų ir šalto alaus pardavimas. Kai susigriebiau, kad esu ne Palangoje, išgirdau tamsiaodžio paplūdimio prekeivio šūksnius: „Skanūs šalti kokosai!“ Skiltelėmis supjaustytas kokoso riešutas nešiojamas mažame kibirėlyje, pripildytame šalto vandens. Kadangi kokosą nelabai mėgstu, jo nepirkau, bet mačiau, kad aplinkui deginęsi žmonės, pasigardžiuodami užkandžiavo.
Kadangi aš užsimanydavau valgyti tada, kai niekas nedirbdavo – siestos metu – maždaug apie 13-16 val., pakeliui prie jūros nusipirkdavau šviežių vaisių iš gatvės pardavėjų. Kilogramas persikų Torre Canne kainuoja apie 1,5 EUR, kiek brangesni melionai – apie 2 EUR. Tik jų skonis kur kas geresnis nei Lietuvoje – gerokai saldesni ir sultingesni.
Pusryčiams kiekvieną rytą, kaip ir daugelis italų, bare valgydavau „cornetto“ (itališkas pyragėlis) ir gerdavau „Cappuccino“ kavą. Grįžusi į Lietuvą supratau, kad pagrindinis mano kitos vasaros tikslas – nesugrįžti į Italiją – ne todėl, kad nepatinka, bet todėl, kad pakerėta šios šalies žavesio, kasmet iš savęs atimu galimybę atrasti daugiau žavių pasaulio vietų.
Vėjūnė Kubilė, www.jaunimogidas.lt
