Tie, kas jaučia nostalgiją rusiškiems laikams – seniems radijo imtuvams, Vysockiui, Okudžavai ir Grebenščikovui – tegu traukia į Beno Šarkos „Topor sosi“ (liet. „Kirvį čiulpk“). Kovo 24 dieną 19 valandą jis rodomas Menų spaustuvėje, Vilniuje.
Tai paties Šarkos sukurta istorija apie klaipėdietį Vasią Sorokiną, kurią jis pasakoja rusų kalba ir kurioje, žinoma, neapsieinama be degtinės. Kaip sako spektaklio kūrėjas, „pasaulis būtų skurdesnis be slaviškosios kultūros“, todėl ir spektaklio veikėjas kreipiasi į žiūrovus rusiškai. Be to, tai juk klaipėdietiškas „produktas“.
Kaip rašo teatro kritikė Rūta Oginskaitė, tai „paprasta gatvės berno šneka, apvainikuota poeto polėkių į padanges ir bedugnes. Nepakartojama. Neaprašoma. Beprotiškai juokinga.“
Vasios Sorokino istorija gimė, Benui Šarkai žiūrint į amžinąją ugnį ant kareivio kapo Klaipėdoje. „Karys yra karys“, – sako Šarka. – nežiūrint į tai, kokia jo tautybės ar kuriame kare jis kariavo.“
Pats Šarka savo vaidinimus atsisako vadinti teatru – nes teatras, įvardintas ir susistemintas, netenka savo pirmykštės magijos. „Aš kuriu tai, kas buvo dar iki teatro, o žodis „teatras“ tik bando tai įvardinti ir apibrėžti“, – sako jis. Anot Šarkos, teatras juk ne pastatas, o savotiška magija, kuri geriausiai veikia, kai susirenka nekviesti žmonės.
Benas Šarka tarsi kuria visą misterijų, regėjimų ir pranašysčių ciklą, kuriuo verčia žiūrovus verkti ir juoktis, keliauti kartu jo fantazijos vingiais ir žaisti magiją, kuri užrašyta ar aprašyta netenka savo jėgos kaip koks viduramžių užkalbėjimas.
