Turbūt esate girdėję ape Didžiasalį. Kaimelį vaiduoklį, kuriame gyvena tik zombiai ir alkoholikai, ir žmonės valgo šunis... Jei taip, patariu paskaityti straipsnelį apie paskutinę ryškesnę kaimo gyventojų veikla. Be to, tai tik viena iš daugelio gyventojų veiklų.
2011 m. lapkričio mėnesį šventęs prasmingos veiklos dvidešimtmetį Vytauto Landsbergio fondas, vadovaujamas, atrodytų niekad nepailstančios ir visad gražių sumanymų kupinos, energingosios Vytauto Landsbergio fondo valdybos pirmininkės prof. Gražinos Landsbergienės, dar gruodžio mėnesio pabaigoje pasiryžo organizuoti Rytų Lietuvos mokyklų meninės saviraiškos programų konkursą „Kuo man graži tėvynė Lietuva“, skirtą Kovo 11-ajai, Nepriklausomybės atkūrimo dienai. Konkurso tikslas – ugdyti jaunimo tautinę ir pilietinę savimonę, perteikti Lietuvos kultūros paveldą, ugdyti pagarbą valstybės istorijai ir kultūrai.
Kaip žinia, Lietuvos rytai garsūs savo dainomis ir tarme, o mokiniai ir jų mokytojai darbštumu. Tai dar kartą įrodyta. Kovo 18 d. vykusiame konkurso „Kuo man graži tėvynė Lietuva“ finaliniame etape pasirodė 17 Lietuvos rytų krašto mokyklų. O tarp jų ir Didžiasalio „Ryto“ vidurinė.
Šį konkursą laimėjo daugelio manymu nepriekaištingai pasirodę Šalčininkų r. Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos mokiniai. Tačiau nė kiek nenusiminė, o atvirkščiai labai džiaugėsi ir laimės ašarų neslėpė trečiąją vietą užėmę didžiasaliečiai. Turbūt įdomu, koks gi buvo tas kelias iki trečiosios vietos regione?
Pirmiausia, lietuvių kalbos mokytojos sušaukti ir peržvelgę scenarijų, jaunuoliai nė neįsivaizdavo, jog šis konkursas yra toks rimtas, ir jie su savo programa nukeliaus taip toli. Tačiau palikę nesutarimus nuošaly mokiniai uoliai ir sunkiai dirbo, o jų pastangos neliko neįvertintos – vasario 27 d. Pabradės „Ryto“ gimnazijoje vykusiame viename iš trijų konkurso programų pristatymų (kiti du vyko vasario 20 d. Vilniaus r. Nemenčinės Gedimino gimnazijoje, bei kovo 5 d. Šalčininkų r. Lietuvos tūkstantmečio gimnazijoje. Konkursas buvo padalintas į tris dalis dėl dalyvavusių mokyklų gausos.) Didžiasalio „Ryto“ vidurinės mokyklos programa „Žodžiai iš paribio“ sulaukė daugybės, o svarbiausia – komisijos simpatijų, ir kartu su kitomis 16 mokyklų buvo išrinktos į finalą pasirodymui Lietuvos Respublikos seime.
Mokiniai labai nustebo ir apsidžiaugė, sužinoję, jog tikrai garbinga komisija, kurią sudarė: aktorius Giedrius Arbačiauskas, muzikologė Birutė Cechanavičienė, Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos pedagogė Zina Puišienė, Vilniaus mokytojų namų projektų vadovas Juozas Vitkauskas, ir komisijos pirmininkė- pati Lietuvos folkloro karalienė – Veronika Povilionienė, didžiasaliečių pasirodymą įvertino palankiai, ir pasirinko iš daugybės kitų puikių pasirodymų. Konkurse iš viso dalyvavo 36 mokyklos, tad patekti į septynioliktuką yra išties didelė garbė ir atitinkamas sunkaus darbo įvertinimas.
Iškilmingame konkurso finale neapsieita be nesklandumų – turbūt televizijos kameros ir daug žinomų žmonių žvilgsnių sukėlė, iš šono nepastebimą jaudulį, bet, nepaisant to, tikriausiai mokinių nuoširdumas pavergė komisiją, kuri kolektyvui skyrė trečiąją vietą. „Po ekskursijos po seimą ir skanių pietų, sėdėjome atsipūtę, ir nė nesitikėjome įveikti tiek stiprių konkurentų, todėl išgirdę savo mokyklos pavadinimą skelbiant trečiąją vietą, buvome gerąja prasme šokiruoti“ – įspūdžiais dalinosi vienas Didžiasalio „Ryto“ vidurinės mokyklos mokinių.
Namo „Žodžiai iš paribio“ vyko puikios nuotaikos. Pavargę, tačiau kupini pakilių emocijų ir pasididžiavimo.
Panašu, jog didžiasaliečiai dar kartą įrodė, jog Didžiasalis nėra toks. Kokį jį įsivaizduoja dauguma žmonių. Dar vienas taškas Didžiasalio naudai.
