Jau penktadienį Anykščiuose buvo atidarytas specialusis dokumentinio kino festivalis, vyksiantis visą savaitgalį, „E-dox fiesta“. Atidarymo žodį tarė režisierius ir šio kino festivalio meno vadovas Arūnas Matelis. Režisierius neslėpė, jog džiaugiasi galėdamas surengti šį festivalį būtent Anykščiuose, kur, anot jo, sklando pasakiška aura ir dangus artimesnis. Taip pat A.Matelis minėjo, kad „E-dox fiesta“ suteikia unikalią galimybę pamatyti Oskarams nominuotus filmus, kurių komerciškas parodymas kainuotų tiek, kiek bilietai į operą, nemokamai.
Taigi, penktadienio programoje iš viso buvo įrašyti trys filmai. Pirmojo filmo „Svajonių šalis“ (rež. Laila Pakalnina) pristatyme dalyvavo ir pats filmo prodiuseris iš Latvijos – Uldis Cekulis. Prieš prasidedant peržiūrai, vyras auditorijai intriguojančiai tarė: „Neišeikite po pirmųjų 20-ies minučių, nes jei iškentėsite iki 22-os minutės – nebenorėsite išeiti“. 36 minučių dokumentinis filmas parodė atskirą pasaulį – sąvartyno gyvūnų gyvenimą. Ir iš tikrųjų, daugybė unikalių kadrų žiūrovus vertė susigraudinti, juoktis ir net pasišlykštėti, juk viskas vyko šiukšlyne. „Žmonės sukuria daug pasaulių, todėl privalo jaustis už juos atsakingi.“ – iškart po filmo pasakė A.Matelis.
Po to įvyko pašnekesys su pačiu prodiuseriu Uldžiu Cekuliu. Vyras atskleidė daugybę įdomių ir smagių faktų apie filmo kūrimą, kurį vien nufilmuoti užtruko dvejus metus. Tai reiškia, jog du metus operatorius gyveno sąvartyne. U.Cekulis pasakojo, kad bjauru ir baisu buvo ne šiukšlyno kvapas, o tai, jog reikėjo filmuoti naktį. Taip pat minėjo, kad dėl unikalių kadrų (buvo rodomas žiurkės gyvenimas tiesiai iš jos urvo), komanda privalėjo išdresiruoti keletą žiurkių ir net sukurti sąvartyną vieno iš komandos narių namuose.
Toliau turėjome galimybę pamatyti 2010 metų EFA nominantą, režisierių Joonas Berghall ir Mika Hotakeinen filmą „Gyvenimo garai". Išties ypatingas ir neįprastas filmas – nuogų suomių vyrų išpažintys pirtyse. Vyrai pirtyje labai atviri, o jų trumpos novelės – griebiančios už širdies. Vienos privertė nusišypsoti, kitos stipriai sugraudino. Labai gražiai pateiktos meilės, draugystės, išsiskyrimų ir mirties istrojos. Pirtyje jos – kaip kūno ir sielos apsivalymas. Šis filmas skina populiarumo viršūnes, pačių suomių yra pristatytas net JAV Oskarams, o bilietai į šio filmo kino seansus yra išperkami gerokai prieš savaitę.
Jaukų vakarą uždarė Patricio Guzman filmas „Nostalgija šviesai". Čilėje 3 tūkst. metrų aukštyje esančioje Atakamos dykumoje, astronomai iš viso pasaulio susirenka stebėti žvaigždžių. Iš čia, rodos, galima matyti net Visatos pakraščius. Čia ieškoma dalelių (kalcio) kosmoso kūnuose, kurios leistų pasakyti mums daugiau apie Visatos pradžią ar pabaigą. Taip pat, čia Atakamoje renkasi žmonės, kurie taip pat ieško kalcio, tik kitokio. Jie dykumos smėlynuose ieško artimųjų kaulų ir jų dalelių, kurios čia buvo išbarstytos diktatorinio Čilės režimo iš šalia buvusių koncentracijos stovyklų.
Pirmoji „E-dox fiestos" diena buvo tikrai sėkminga. Neabejoju, jog visi dalyvavę buvo nustebinti ir pamaloninti gerais ir kokybiškais filmais. Fiesta dar nesibaigė, atvirkščiai – pats įkarštis dar tik laukia, todėl pažadame ir toliau krauti žinias iš šio dokumentinio kino festivalio!
