Reaguodamas į Didžiąją Britaniją sukrėtusią išeivės iš Lietuvos Natalijos Belovos istoriją, redakcijai laišką parašė Vytautas Papolskis, gyvenantis ir dirbantis Norvegijoje.
Tiesa, jo istorija nėra išsami, tačiau ji puikiai dera prie kitos emigrantės – Živilės – pasakojimo apie karjerą Londone.
Pateikiame Vytauto istoriją.
Mano istorija yra gan keista ir gal kiti nesiryžtų tokiems iššūkiams. Stengiausi savo jėgomis susirasti „vietą po saule“. Mane domino skandinavų šalys ir jų kultūra, tad jau žinojau, kuria kryptimi žengsiu.
Paieškos pirmus du mėnesius buvo bevaisės, bet reikėjo laiko.
Stengiausi susisiekti tiesiogiai su įmonių vadovais, mėginti kalbėti angliškai, siųsdavau CV ir t.t. Na, ko gero, visiems puikiai žinoma sistema, norint rasti darbą.
Galiausiai atsitiko taip, kad, naršydamas viename norvegų skelbimų puslapyje, nusprendžiau įdėti skelbimą. Parašiau, kad galiu dirbti fizinio pasiruošimo reikalaujantį darbą.
Po dviejų savaičių savo elektroninio pašto dėžutėje aptikau žinutę. Norvegas mėnesiui pasiūlė pagalbinio darbininko darbą. Susitarimas buvo toks: jeigu aš rūpinčiausi jo šunimi, tuomet nereikėtų pirktis maisto.
Žinoma, aš buvau labai nustebęs ir pasimetęs, nežinojau, ką daryti. Norvegijoje neturėjau pažįstamų, nebuvo su kuo pasitarti. Juolab kad kelionei neturėjau pinigų, lėktuvo bilietai brangūs. Darbą reikėjo pradėti po keturių dienų...
Kaip manote, ką man parašė būsimas darbdavys? Jis net bilietą nupirko, pats atvyko į oro uostą pasitikti. Žinoma, užsidirbęs pinigų, norėjau grąžinti skolą. Tačiau norvegas paėmė tik pusę sumos už skrydį.
Antrasis darbas
Gyvendamas ir tuo pačiu dirbdamas ieškojausi kito darbo. Nors norvegas ir pratęsė sutartį mėnesiui, tačiau nebuvo ilgalaikės darbo garantijos.
Ieškodamas aptikau kitą skelbimą, kad reikalingi aplinkos apželdintojai. Tam nereikėjo jokio išsilavinimo ar darbo patirties. Paskambinęs išgirdau, kad darbdavio rekomendacija ir norvegų kalba būtų privalumas.
Rekomendaciją gavau ir pasirašiau sutikimą, kad pradėsiu darbe kalbėti norvegiškai jau po trijų mėnesių. Tai buvo laikas, kai viskas keitėsi – ir darbo pobūdis, ir draugai, ir darbo vieta.
Teko sutikti ir ne vieną lietuvį, tačiau iš pastebėjimo greitai supratau, kad sunku rasti patikimą lietuvį užsienyje, nes jeigu pamatys, kad esi patiklus, tai ir apgaus saviškius.
Taipogi lietuvių reputacija nėra itin gera Norvegijoje, kiek pamenu, kuomet ieškojau darbo, paklausdavo įmonėse, iš kur esu, kai pasakydavau, kad iš Lietuvos, nuolat išgirsdavau akliną atsakymą – „Ne, darbo tikrai neturime, gal kada vėliau...“
Sunkiausia buvo suderinti darbą ir kalbos mokymąsi, tad nusprendžiau mokytis individualiai namuose. Viskas klostėsi puikiai, pramokau kalbą ir išlaikiau vadinamąjį kalbos testą pas savo direktorę. Gavau pagyrimą, kad taip greitai įsisavinau kalbą ir kalbu be jokio akcento.
Lig šiol bendrauju su tuo nuostabiu žmogumi iš Norvegijos, kuris tikrai pakreipė mano gyvenimą kita linkme. Jis ir butą padėjo susirasti, ir daugybę gyvenimiškų patarimų davė.
Nuo mano atvykimo į Norvegiją praėjo jau vieneri metai ir septyni mėnesiai, šiuo metu kuriu ateities planus, galbūt kada nors man pavyks tapti gamtininku ar gamtos apsaugos darbuotoju.
Vytautas Papolskis,
22 metai, Oslas, Norvegija.
TAIP PAT SKAITYKITE: Iš pašalpų gyvenančios lietuvės atvirumas britų spaudai: „Nesirengiu dirbti kaip šuo dėl minimalaus darbo užmokesčio“
Gyvenate užsienyje ir sąžiningai užsidirbate bei kopiate karjeros laiptais? Papasakokite savo istoriją 15min.lt skaitytojams – savo pasakojimus siųskite elektroniniu paštu IKRAUK@15MIN.LT
