Filmas, ekranizuotas pagal Irvine Welsh to paties pavadinimo knygą „Filth“. Režisierius Jon S. Baird užsibrėžė neįmanomą tikslą. Juk tiek daug išleista „nešvaraus“, visiškai „purvino“ kino. Taip šonikėjant galima nugriūti į grovį, tačiau Jon’as šoko taip aukštai, kad net privertė gėdingai jaustis dėl viso pamatyti purvo.
Nežinau ar rašytojas, ar režisierius norėjo tai pasakyti, bet jiem TAI pavyko! Idėja ta, jog teisėsauga savo rankose laiko visą prostutituciją, narkomaniją. Amžių amžiais su šiom globalinėm problemom kovoja niekaip nesusitvarkydama, nes visada atsiranda tokiu herojų kaip Briusas, gyvenime patyrusių didelius nuosmukius, kuriuos užglaisto troškimu būti paaukšintam kartu su tabu temomis tokiomis kaip narkotikai ir prostitutės.
Maža to, nenustojant tenkinti savęs prostitučių draugija, vyrukas sugeba lyg „moteriškė iš siuvyklos“ sukelti kartšas darbines peripetijas su tikslu pažeminti kolegas. Briuso herojus žiūrovų akivaizdyje kaip tikras purvo superherojus: mokantis apgauti draugą, išduoti, gyventi seksu ir savo gyvenimo nuoskaudomis paslaptyje.
Populiarus ir kokybiškas ėjimas į „priklausomybės“ tematikos kiną dėti inteligentiškus garso teklius. Gudrus, labai vykęs ėjimas. Juokingiausia, kai ant labiausiai eržinantčių vietų uždėti malonūs sielai garsai. Įdomus derinys, lyg testas protui.
„Purvas“ – kinas, privertęs pasišlykštėti juodąją gyvenimo puse. Juolab kai tokiose vietose ji šlykšti, egoistiška, nesveika. Aplodismentai režisieriui, privertusiam begales kartų jaustis nepatogiai, pamatyti tai, kas yra užverta didele „kaldra“ nuo mūsų, bet tuo pačiu – tai taip akivaizdu.
8/10
