Dabar populiaru
Publikuota: 2013 gruodžio 19d. 11:28

Į Kauno „Aušros“ gimnaziją užsuko buvę mokiniai

Kauno „Aušros“ gimnazija savo istorija glaudžiai susijusi su tautos istorija, išsaugojusi gilias ir senas tradicijas. Saliamono Banaičio iniciatyva įsteigta pirmoji lietuviška...

Kauno „Aušros“ gimnazija savo istorija glaudžiai susijusi su tautos istorija, išsaugojusi gilias ir senas tradicijas. Saliamono Banaičio iniciatyva įsteigta pirmoji lietuviška gimnazija buvo ne vienerių lietuvybės skleidimo metų rezultatas. Nuo 1916 m. pirmuoju direktoriumi tapo Pranas Dovydaitis (Vilniuje gyvenęs žurnalistas, Nepriklausomybės akto signataras, universiteto profesorius), o vėliau kelis kartus buvo keisti pavadinimai, keitėsi ir vadovai. Šiuo metu direktorė – Bronislava Valungevičienė, vadovaujanti gimnazijai nuo 1986 m. Kai kurių asmenybių čia buvo didžiojo kelio pradžia, kai kurių – didysis skrydis: rastas poeto, menininko, keliautojo, išradėjo talentas, padaryti darbai, įmintos pėdos. „Aušrokai“, bet kuriuo laikotarpiu mokęsi šioje gimnazijoje, tik labai šviesiomis spalvomis piešia tai, ką patyrė, ką prasmingo padarė. Taigi, vieną popietę gimnazistai susitiko su 1991/ 1992 metų 74 laidos abituriente Asta Blizniskaite – Povilioniene.

Metai keičia metus, skrenda tarsi gervės ir jau negrįžta. Dar nuotraukose besišypsantys veidai primena  neužmirštamas akimirkas ir patirtus įspūdžius, bet jau laiko  rūkas  užtemdo kai kurių likimus. Vieni susitinka, bendrauja, o kitų gyvenimai nežinomi, jie kažkur čia ir kartu kažkur toli. Išsibarsto po  gyvenimo kelią tie, kurie išeina iš mokyklos ir pasirenka savo tikslus, įgyvendina svajones.

„Aušroje“ tradiciška susitikti ir  vėl prisiminti tai, kas jau buvo seniai ar ne labai seniai. Asta Blizniskaitė pasakoja, kad jų klasė nebuvo susitikusi nuo to laiko, kai baigė mokyklą (tuo metu ji vadinosi ,,Aušros“ vidurinė mokykla, vardas patvirtintas 1989-03-03), tik žino, kad visi klasės draugai įstojo į aukštąsias mokyklas. Matyt, laikas  eina, o žmonės įsispraudę į savo rūpesčius, darbus, gal ir karjerą, kol kas dar  nepasiilgo vieni kitų. Gal dažnesni svečiai ,,Aušroje“ yra vyresnieji, kurie baigė 1941 – 1954 m. Į gimnazijos organizuojamus susitikimus atvyksta iškilios Lietuvos asmenybės: Vytautas Landsbergis, Aloyzas Sakalas, Valdas Adamkus ir kt. Asta Blizniskaitė teigia, kad tuomet, kai kiekvieną dieną vieni kitus mato, neįsivaizduoja, ką reiškia daugiau neateiti į mokyklą kaip mokiniams. Sako, tik baigę mokyklą po kokių trijų mėnesių mes visi ėjome pas mokytojus pasikalbėti, pasidalinti savo įspūdžiais, kur kas įstojo, kokia veikla užsiima ir pan. Reikėjo vienam kitą matyti, girdėti. Taigi, ir vėl ateis laikas, kai 74 laidos abiturientai pajus norą susitikti ir pasikalbėti.

Gimnazijos pastatas, koridoriai, kabinetai išliko panašūs – erdvūs, jaukūs. Malonių įspūdžių teikia gimnazistų piešiniai ir paveikslai, kurie kabo ant koridoriaus sienų arba paveikslų galerijoje (2013 m. pavadinta dailininko ir poeto Donato Šilinio vardu; jis laikomas sustiprinto dailės profilio 1971 m. įkūrėju). Asta Blizniskaitė prisiminė šią asmenybę – didelio talento mokytoją, kilusį nuo Svėdasų krašto. Jo pamokos buvo neeilinės, o dailės plenerai puoselėjo kūrybinius ieškojimus, talentus. Viešnia teigia, kad išvykos į gamtą (Trakus, Šventąją) paliko neužmirštamus įspūdžius ne tik dėl piešimo, buvimo gamtoje, bet ir dėl bendravimo. Mokytojai artimiau susipažino su savo mokiniais, tokioje aplinkoje jie tapo kūrėjais, patarėjais, konsultantais. Asta pasirinko architektės profesiją, sako, labai patiko piešti, domėjosi istorija, geografija. Gražių žodžių pasakė apie buvusias savo mokytojas, kurios ir dabar dirba gimnazijoje: istorijos mokytoją Irmą Šarkanaitę, geografę  Sigitą Valeriją Rusinovą ir kt. Gimnazijai vadovauja ta pati direktorė Bronislava Valungevičienė, pavaduotojai Jūratė Martinaitienė ir Gintautas Rimkevičius (tuo metu dėstęs kūno kultūrą).

1991-1992 metai – jau atgimimo šventė Lietuvoje. Tačiau Asta Blizniskaitė prisiminė ir ankstesnius metus, kai dėvėjo tamsiai rudas uniformas  baltomis apykaklėmis, ryšėjo pionierių kaklaraiščius. Tai buvo toks laikotarpis, bet mokyklos tradicijos liko panašios: šimtadieniai, kurių nekantriai laukia dvyliktokai, įvairūs linksmi susibūrimai – diskotekos, kai buvo smagu pasišokti su bendraamžiais. Įdomiai organizuoti susitikimai su žymiais žmonėmis, „aušriokų“ susitikimai mokykloje. Šventės visuomet buvo laukiamos, nes jauni žmonės  moka džiaugtis akimirkomis. Gal tuo metu nesupranta, kaip jaunystė taikosi pasprukti, nes jų širdys dar veržlios ir pilnos energijos, bet vėliau, kai užgriūva rūpesčių naštos, nesklandumai ar bėdos, tuomet pirmiausia prisimenama mokykla – gražiausi metai. Ir ta dvylika metų dėvėta uniforma tampa  simboliu iš tų dienų, kai dar nereikėjo galvoti, kaip spręsti vieną ar kitą sudėtingą gyvenimo klausimą. Gal tik stovint ant mokyklos slenksčio ir klausantis nuaidint paskutinio skambučio, smilkteli širdin neramumas: ar teisingai pasirinktas gyvenimo tikslas, ar tinkamai suvoktas pašaukimas. O paskui jau eina gyvenimas, įsuka į savo laiko verpetą ir neša tolyn...

Autorės nuotraukoje: „Aušros“ gimnazistai susitiko su architekte, 1991/ 1992 m. laidos abituriente Asta Blizniskaite – Povilioniene.

Marija Gustainienė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt