Ieškau [ne]rimtų santykių – spektaklis „Laisva meilė“

Vakar teko apsilankyti spektaklio premjeroje „Laisva meilė", kuris vyko „New York" klube. Spektaklio tema gan banali - šeimyniniai santykiai. Atrodytų, jog ši tema jau tapo tikru tikriausiu kiču, tačiau Nobelio premijos laureatas, italų dramaturgas Dario Fo mano kitaip. Jo pjesę režisavo Arvydas Lebeliūnas, kuris pasikvietė žaismingą duetą - Eglę Jackaitę ir Ramūną Šimukauską. Taigi filme vaidina tik šie du aktoriai ir... Kamera! Buitinė kamera. Tai itin įdomus sprendimas, kadangi kamera prijungta prie projektoriaus, ir viską matome ekrane. Taigi kamera atstoja - durų spyną, veidrodį, senus prisiminimus. Tai tikrai suteikia spektakliui ekspresyvumo. Dialogai emocingi, neperkrauti ir neužtęsti. Žiūrovas net nepastebi, kaip įsitraukia į veiksmą - aktoriai bendrauja su žiūrovais, pasakoja savo gyvenimo istoriją, dalijasi patarimais ir klaidomis. Amžiaus problemos - santuoka, neištikimybė, šeima. Ir jie nusprendžia... Tiksliau nusprendžia „šeimos galva" (šiuo atveju vyras, nors dabar „galvos" būna ir moterys) - gyventi santuokoje laisvos poros principu - be įsipareigojimų. Taisyklės „patogios" vyrui, kuris itin dažnai mėgsta „nusukti į kairę". Jis net nenujaučia, kad žmona galėtų susirasti meilužį... O ji taip ir padaro. Vyro „garbė" įžeista, jis suglumęs ir nepatenkintas. Tiesa, filme yra kelios vietos, kuriose visa salė krūptelėjo, nes išsigando... Nenoriu atskleisti siužeto vingių ir įmantrybių, bet garantuoju, kad šalia sėdinti/s jūsų draugė/as, kaimynas prie gretimo staliuko, padavėjas (kuris pirmą kartą mato spektaklį) - kažkuris iš jų tikrai išsigąs. Patiko: [ne]banalybės - siužetas, kurio tema matyta, bet pateikta skoningai. Bendravimas su publika, taip sugretinant santykį tarp aktorių ir žiūrovų. „Trečio aktoriaus vaidinimas" - kamera. Nepatiko: „nukirsta" pabaiga - neišbaigtumas. Kurtinantys garsai (kas matė spektaklį, nesiskundžia klausa, tikrai supras, ką turėjau omenyje).