Kiekvienas mūsų, gyvenančių po dangaus skliautais, turime po mažą sėklėlę, kuri mums duota Dievo. Gendrutis Morkūnas savo knygoje rašo apie „mažyčius meilės grūdelius, kuriuos gimdamas gauna kiekvienas vaikas, ir todėl jie myli savo tėvus.“ Aš manau, kad kiekvienas iš mūsų tuos grūdelius turime kuo greičiau ir kuo giliau įsisodinti į širdį, kad jie pražystų ir nuo mūsų sklistų tikros kūrybos aromatas (juk kūryba kvepia vanile, kakava ir šviesiomis naktimis, kai pasakas seka mėnulis).
Savo kūrybą parodyti ne tik mamai, tėčiui ar geriausiam draugui taip pat yra talentas. Reikia daug drąsos, ryžto ir pastangų, kad tavo kūryba būtų teisingai išgirsta. Tokiais talentais pasižymėjo ir saulėtą bei šiltą tikro pavasario dieną į kūrybos popietę „Eilės kitaip“, skirtą mamos dienai, susirinkę jaunieji kūrėjai. Kiekvienas iš jų su savimi atsinešė tai, ką labiausiai norėjo parodyti.
Susirinkusios mamos išgirdo jaunųjų poetų eiles, miniatiūras, esė, kurias subtiliai papildė pianino, gitaros ir saksofono skambesiai ar šokio improvizacijos. Po kiekvieno kūrinio kiek nedrąsiai žvilgtelėję į publiką kūrėjai išvysdavo nuoširdžias šypsenas ir išgirsdavo audringus plojimus. Žiūrovai šypsojosi, nes kiekvieno paauglio eilės nešdavo į vis kitus pasaulio kampelius, ragino pastebėti mažiausius stebuklus, ar tiesiog džiaugtis šia akimirka.
Popietę pabaigę Bruno Ferrero pasakojimu apie tikrąjį gyvenimą, popietės organizatorių, Kauno moksleivių techninės kūrybos centro auklėtinių direktorė L.Vaitiekūnienė tarė padėkos žodį, kuriuo ragino nepaliauti svajoti, kurti, stiebtis vis aukštyn ir padaryti šį pačių sukurtą renginį gražia KMTKC tradicija.
