Audringą ir visai nepavasarišką šeštadienio vakarą kauniečiai šildėsi Žalgirio arenoje vykusiame „Keistuolių teatro“ koncerte. Tai vienas iš penkių turo po Lietuvą renginių, skirtas paminėti šio teatro 25 metų jubiliejų. Scenoje pasirodė tiek teatro įkūrėjai ir senbūviai, tiek dar neseniai prie jo prisijungę aktoriai.
Iš pradžių žiūrovai į renginį rinkosi gana vangiai, bet vėliau susibūrė pakankamai gerbėjų, kurie kartu niūniavo skambias melodijas ir prisiminė kas vaikystę su „Geltonų plytų keliu“, kas jaunystę su „Brėmeno muzikantų“ dainomis.
Pirmoji koncerto dalis buvo skirta apžvelgti „vaikiškąją“ „Keistuolių teatro“ veiklą. Iš pradžių nuskambėjo visiems puikiai žinomos dainos „Aukštyn kojom“ ir „Geltonų plytų kelias“. Vienas po kito buvo pristatomi „Keistuolių teatro“ sukurti geriausi vaikiški spektakliai: „Grybų karas ir taika“ veikėjai būgnais pasveikino teatrą ir uždainavo būrio dainą „Ei tai vija pinavija“, po jų pasirodė ūkininko „bandas“, dūkstantmečio kurmis su skruzdėliukais bei DJ kiškis su pamiškės komanda. Beklausant koncerto aplankė šioks toks nusivylimas dėl garso kokybės bei režisūrinių sprendimų ir dekoracijų stokos. Koncertui trūko vientisumo, sujungiančio visų spektaklių ištraukas į vieną visumą.
Einant į pabaigą pirmajai daliai, kai vėl pasigirdo visiems puikiai žinomos melodijos, žiūrovai sujudo ir ėmė smagiau linguoti. Scenoje pasirodę teatro įkūrėjai – Ilona Balsytė, Aidas Giniotis ir Sigutis Jačėnas – papasakojo šiek tiek teatro istorijos ir uždainavo dainas „Varna Albertina“, „Karalių lopšinė“, „Mėlynas autobusiukas“, „Australija“.
Po pertraukos prasidėjo antroji dalis, kurioje keistuoliai pristatė savo spektaklius, sukurtus suaugusiems. Vaizdas tiek scenoje, tiek salėje gerokai pasikeitė: scenoje atsirado daugiau dekoracijų, efektų, apšvietimo bei režisūrinių sprendimų, o žiūrovai daug emocionaliau reagavo į žinomas dainas. Pirmoji daina nuskambėjo iš spektaklio „Liūdnojo vaizdo riteris“, o iškart po to sekusi ištrauka iš roko operos „Meilė ir mirtis Veronoje“ paliko puikų įspūdį – šioje vetoje visos detalės buvo apgalvotos: tiek dainavimas, tiek dekoracijos, choreografija bei apšvietimas vertė suklusti.
Vėliau buvo pristatyti Zenonų apdovanojimai bei scenoje susprogdintas tortas. Aidas Giniotis juokavo, kad tai turbūt neseniai išminuotos Aleksoto bombos likutis. Su kiekviena daina nuotaika salėje tik didėjo, o pasigirdus bitlų „Yellow submarine“ keistuoliškai versijai, visa salė dainavo kartu.
Tiesa, tik scenoje pasirodžius grupei „Paskutiniai Brėmeno muzikantams“ galiausiai paaiškėjo, ko dauguma atėjusių į koncertą labiausiai laukė. Vakaro vinimi tapo senos geros dainos „Meilės nėra“, „Geltona upė“, „Būk mano varpeliu“, „Dalia“, „Tuk tuk tuk“. Visi žiūrovai buvo pavergti skambių melodijų ir nuoširdaus atlikimo.
Daugiau nei dvi valandas trukusiame koncerte „Keistuolių teatro“ gerbėjai išgirdo smagiausias dainas, išvydo mylimiausius aktorius. Itin žavėjo Ilonos Balsytės sugebėjimas bendrauti su publika, Aido Giniočio improvizacijos bei Andriaus Kaniavos jausmingumas. Puikus teatro humoro jausmas bei mokėjimas sudominti publiką yra šio kolektyvo išskirtinės savybės, padedančios užkariauti publikos meilę.
