Keistuolių teatro režisierius Aidas Giniotis pristatė ilgai brandintą trijų dalių spektaklį „Vasarotojai“ pagal M. Gorkio kūrybą.
Gausus būrys skirtingų teatro aktorių (A. Kaniava, A. Vilutytė, Gabija Jaraminaitė–Ryškuvienė, Rasa Samuolytė ir kt.) įkūnija įvairius tipažus, esančius savo idealų ir siekių įkaitais. Blaškydamiesi tarp „aukštųjų idealų“ ir būtinųjų fiziologinių poreikių patenkinimo, jie stengiasi išlaikyti pusiausvyrą valios pastangomis, kurios, kaip žinia, nėra neišsenkančios.
Visos trys spektaklio dalys – tai veikėjų variacijos tam tikra „užduota“ nuotaika, į kurią lyg „tarp kitko“ įterpiami „teatro teatre“ epizodai, paremti Gorkio ankstyvaisiais apsakymais.
Šiame spektaklyje labai daug visko, pradedant rekvizitu ir baigiant temomis, žanrais, kas sukuria chaotiškumo įspūdį, net kartais atrodo, lyg kas aktorius ragintų „greičiau, greičiau“. Dėl to galbūt teatro teatre epizodai emociškai ir siužetiškai nefunkcionuoja.
Nors gvildenama, atrodytų, nemažai temų, ypač turbūt labiausiai išbaigtas ir žavingas A. Vilutytės personažas (prie ryškesnių priskirtini Rasos Samuolytės, Daliaus Skamarako vaidinami personažai), , bet visa tai daroma labai, netgi pernelyg paprastai, be papildomo emocinio krūvio, psichologiškai nemotyvuojant, todėl dažnas veikėjo paveikslas primena eskizą, tik medžiagą ateičiai.
Kita vertus, kai viskas taip paprasta ir nesudėtinga, tai „Vasarotojai“ – puikus spektaklis tiems, kurie eina ieškoti poilsio, kurie nekelia klausimų (pvz.: „kodėl taip, o ne kitaip?“), neišbando spektaklio ir patys nenori būti išbandyti. Dėl puikios Ramunės Skrebūnaitės sukurtos scenografijos ir kostiumų vizualiai spektaklis yra geras reginys, su visais pramoginiam žiūrovui skirtais elementais, suteikiantis progą paprastus, banalius juokelius tuoj pat paversti griausmingu juoku.
