Nepaisant žvarbaus vėjo, siaučiančio Lietuvoje, Kauno „Akropolyje“ įsikūrusiame „Baltų lankų“ knygyne penktadienio popietė buvo jauki. Čia susirinko literatūros gerbėjai, norintys susipažinti su tarptautinių literatūros premijų laureatu Kevinu Brooksu, kuris pristatė savo romaną lietuvių kalba „Mirusiųjų kelias“.
Svajonės išsipildymas
Kevino Brookso svajonė buvo arba pasiekti roko muzikos atlikėjo karjeros aukštumas, užsidirbti daug pinigų, kad galėtų nieko nedirbti ir skirti laiką knygų kūrimui, arba tiesiog siekti rašytojo duonos. „Aš visada norėjau būti rašytoju. Man atrodė, kad knygos yra kažkas nuostabaus, todėl norėjau sukurti kažką panašaus.“ Sulaukęs keturiasdešimties jis suprato, kad nei vienas darbas, kurį dirbo per tą laiką, neatnešė to, ko norėjo. „Sukaupiau kantrybę ir pradėjau mokytis rašyti noveles. Nors skaičiau daug, neturėjau jokių praktinių žinių.“
Pirmąją knygą „Martynas Pigas“ rašytojas išsiuntė daugybei leidyklų, nė viena ja nesusidomėjo. Paklausus kodėl, jo nuomone, sulaukė tiek neigiamų atsakymų, paaiškino, kad leidyklos nenorėjo publikuoti istorijos, kurioje tiek daug niūrumo. Autorius savo tinklalapyje užsiminė, jog nėra pagarsėjęs gražiai pasibaigiančiomis istorijomis. Įdomu, kodėl jos nesibaigia laimingai? „Niekuomet nerašiau nelaimingų pabaigų tyčia. Kartą kažkas apie tai užsiminė, tik tada apie tai susimąsčiau. Mano knygų pabaigos tokios dėl dviejų priežasčių – pirmoji, nes knygose pasakojamos istorijos yra rimtos, su gilia prasme, todėl tiesiog netiktų laiminga pabaiga. Antra priežastis yra ta, jog kai istorijos pabaigoje viskas būna aišku ir gražu, ji tiesiog nutrūksta ir pasimiršta, o aš noriu, kad liktų klausimų. Tada skaitytojas pats gali susikurti tokią, kokia jam atrodo, kad tiktų. Nenoriu atimti šios galimybės – istorija tampa skaitytojo istorija ir tęsiasi toliau.“
Tačiau ne visiems knyga apie vaikiną, kuris netyčia nužudo savo tėvą alkoholiką, buvo nepriimtina – ji patraukė „The Chicken House“ leidyklos dėmesį, kuri ypač garsi tuo, kad išleido knygą apie berniuką burtininką Harį Poterį. „Aš nešokinėjau po namus iš laimės, veikiau apėmė palengvėjimas, kad dabar galėsiu daryti tai, ką noriu.“
„Mirusiųjų kelias“ – smurtas ir bendruomenės gyvenimo ypatumai
„Tai knyga apie du brolius romus Koulą ir Rubeną, kurie palieka savo namus Londone ir keliauja į Vakarus, kad atkeršytų sesers žudikui. Aš visada mėgau vesternus, mėgstu juos ir dabar, todėl šioje knygoje nagrinėjama situacija, kaip gali elgtis bendruomenė atvykus žmonėms iš svetur.“ Taip pat autorius užsiminė, kad knygoje bus ir prievartos, kuri, nors yra vienas bjauriausių dalykų Žemėje, turi didelę galią. Knygos pavadinimo kilmė paaiškėja ją skaitant – kai broliai vietinės merginos paprašo nuvesti juos į vietą, kur buvo rasta jų sesuo, ji paaiškina, kad išvertus kelio pavadinimą iš gėlų kalbos, jis reiškia „Mirusiųjų kelias“, nes laidotuvių procesijos metu mirusiuosius nešdavo žemyn taku.
Kodėl žmonėms naudinga skaityti, o autorius negali sustoti rašyti?
„Aš nemanau, kad žmonėms reikia skaityti, nes nereikia versti daryti to, ko nenori. Iš knygų galima išmokti dalykų, kuriuos panaudosite gyvenime, todėl skaitymas tikrai atneša naudos“, – atsakė rašytojas, kai „G&G Sindikato“ narys Gabrielius Liaudanskas-Svaras, paklausė, ar žmonėms reikia skaityti. Jis taip pat pasiteiravo, kodėl autorius rašo, ar tai jo misija. „Tai ne misija. Jei kurį laiką nerašau, pasidarau irzlus. Tai lyg narkotikas.“
