Žinomiausias visų laikų komiksų herojus vėl įgauna naują kvėpavimą išskirtinėje vizijoje, kurią dovanoja „Tamsos riterio“ trilogijos kūrėjai su Christopheru Nolanu priešakyje. Septyniasdešimt penkerių metų jubiliejų švenčiantis personažas buvo daugelio televizinių serialų pažiba bei 1978 metais sulaukė pirmos pilnavertės ekranizacijos, kurioje suvaidino tokie kino grandai kaip Marlonas Brando ir Gene‘as Hackmanas. Supermeno filmų ekranizacijos tapo pelninga kvadrilogija, tačiau nuo paskutinės, 1987 pasirodžiusios, dalies naujojo filmo apie plieninio žmogaus nuotykius žiūrovai sulaukė tik 2006 metais. Filmas nepateisino nei gerbėjų, nei kino studijos lūkesčių ir tapo vienu didžiausių kino istorijoje patirtų fiasko.
Kino studijos požiūrį pakeitė nauja Betmeno vizija, meistriškai sukurta kino genijaus Christophero Nolano, kuri ir pralaužė ledus naujajam filmui apie Supermeną. Scenaristo ir juostos prodiuserio pareigas atliko pats „Tamsaus riterio“ kūrėjas, o į režisieriau kėdę atsisėdo puikus vizijų meistras ir fantastas Zackas Snyderis, padovanojęs tokius nuostabius filmus kaip „300“ bei „Stebėtojų ligą“.
Grafinių novelių ekranizacijų autorius pristato išskirtinę viziją apie žinomo super herojaus likimą. Kino kūrėjas kviečia pamatyti visos legendos apie Supermeną pradžią ir patirti efektų kupiną kelionę po Žemės planetos kampelius bei kartu stoti į kovą su nenugalimais priešais, kurių tikslas – sunaikinti mus, žmones.
Apie ką mes čia…
Vos tik gimus, Kal-Elas išsiunčiamas iš žūstančios Kriptono planetos į Žemę. Gyvendamas tarp žmonių berniukas parodo neįtikėtiną jėgą, tačiau po kiekvieno tokio jėgų antplūdžio jis turi slapstytis. Keliaudamas po pasaulį Kal-Elas padeda žmonėms, tampa jų angelu sargu. Deja, ramybė greitai pasibaigia, kai į planetą atskrenda paslaptingas generolas Zodas, kurio pagrindiniu tikslu tampa Kal-Elas ir visa žmonija. Kategoriškai nusiteikęs užkariautojas pradeda savo siaubingą invaziją, o jį sustabdyti gali tik tas, kurio gyslomis teka Kriptono kraujas.
Kūrinio vidus
Pats žinomiausias Amerikoje komiksų herojus, Supermenas, buvo pasirodęs daugelį kartų, tiek televizijoje, tiek kino ekranuose, tačiau pripažinkime, ne tokio plieninio žmogaus mes norėjome. Zackas Snyderis iš naujo prikelia šio puikaus herojaus istoriją ir, reikia pripažinti, padaro tai meistriškai. Filmas, žinoma, turi savų trūkumų, scenarijaus atžvilgiu irgi galima prikibti prie pačios istorijos įgyvendinimo, tačiau iki šiol niekas nebuvo sukūręs geresnės Supermeno ekranizacijos, nei tą padarė „Stebėtojų lygos“ kūrėjas.
Vienas iš scenarijaus autorių, kino genijus Christopheris Nolanas neapsiėjo be savo įtakos šiam filmui. Jau iš anonsų matėsi, jog mūsų laukia rimtas ir gana niūrus pasakojimas, tačiau labiausiai privertė nerimauti realistiškas požiūris į personažą. Čia ne žmogus-voras, kuris išties galėtų būti tikrovišku veikėju, tačiau turime, ką turime. Liūdniausia, jog juosta beveik nieko naujo neparodė apie šio herojaus priešistorę.
Filmas yra identiškas tam, ką matėme Richaro Donnerio kūriniuose. Nors pagrindinis antagonistas yra generolas Zodas, pasirodęs 1980 metais antroje „Supermeno“ dalyje, tačiau sąsajos su pirmąja dalimi labai didelės, todėl gavosi šių pirmų filmų kopija. Žinoma, už tai peikti kūrėjų nereikia, visgi už tokį bendrą vaizdą bei už komiksų herojaus prikėlimą galima jiems ir paploti. Daug detalių paimta iš naujausių animacinių serijų, todėl akivaizdžiai matosi, jog Snyderis su Nolanu norėjo pateikti visokeriopą požiūrį į šį žinomą komiksinės kultūros veikėją.
Juostos pradžia – tai Kriptono planetos užkulisiai. Išties vaizdingas planetos perteikimas. Fauna ir flora, technologijos pasiekimai, gyventojų pateikimas – parodoma visa tai, ko nebuvo senuose filmuose. Čia ir yra vienintelė filmo naujovė. Spalvingasis Kriptonas tikrai žymiai efektingiau atrodo už klasikinį, čia atsiskleidžia ir pati planetos tragedija, ko buvo pasigesta pirmtakuose.
Daug dėmesio gauna juostos personažai. Jie yra visiškai kitokie nei mums įprasta. Supermeno išvaizda tokia, kokią buvo galima įsivaizduoti skaitant apie žmogų iš plieno. Galingi raumenys, ramus ir savimi pasitikintis žvilgsnis, stovėsena – tai tikrojo Supermeno bruožai, nors atrodo kaip žmogus, tačiau juntamas dieviškumas. Nemažai ekrano laiko gauna ir Jor-Elas. Jis irgi atrodo, lyg Dievas, nors tėra tik mokslininkas, tačiau užsidėjęs šarvus prilygsta savo sūnui.
Filmo blogiukas ir parazitas, norintis išnaikinti viską, kas gyva, generolas Zodas, gana solidus priešininkas. Žiūrint į tokį filmo įvykių pateikimą iš karto galima prisiminti pirmąją „Tamsos riterio“ dalį bei Ras Al Gulą. Matyt tai reiškia, jog chaosas, ateinantis antroje dalyje, sklis būtent iš svarbiausio Supermeno priešo – Lekso Lutero. Mintys apie Džokerio prototipą vis labiau neramina. Lois Lein, Klarko Kento mylimoji, irgi pateikiama kitaip. Žavinga, paprasta, seksuali bei šalta. Daug emocijų skleidžiantis personažas – toks pagrindinis veikėjų ketvertas tempia filmą kaip tik išgali.
Veiksmo prasme šiai juostai galima prikabinti šedevro statusą. Tiek daug kovų, ypač taip didingai pateikiamų teko matyti vos keliuose filmuose ir tai, tik „Matricos“ trilogijoje. Juokingiausia, kad paskutinė dvikova tarp Zodo ir Kal-Elo vos ne identiška tai, kurią surengė trečioje „Matricos“ dalyje agentas Smitas su Neo. Įspūdingas ir nesibaigiantis veiksmas, net keista, kad miestas tai išlaikė. Nei vienos nuobodžios akimirkos. Dinamiškas ir įspūdingas šou vertas Oskaro.
Kaip jau minėta, scenarijuje buvo keletas klaidų. Viena iš jų – per daug patriotiškumo. Kaip visada iškeliama Amerika ir jos gyventojai – būtent jie vieninteliai kovoja su priešininku. Tačiau tai dar niekis, nes labiausiai erzinantis momentas – tai chaotiškai perteiktas istorijos pasakojimas. Per daug šokinėjimų pirmyn ir atgal, tai nuteikia ne per geriausiai. Dialogai pernelyg banalūs, nėra intrigos, vien tik įtampa išlaiko juostos didybę. Filme neišvengta humoro, labai keista, nes net ir tas faktas, jog „DC“ komiksai yra labai niūrus, kartas nuo karto juokingesnis momentas praskaidrina nuotaika, bet filme to nebuvo.
Kaip ir visuose tokio tipo projektuose, filme yra užslėpti velykiniai kiaušiniai. Šiuo atveju, sąsajos su žmogumi-voru ir artėjančia „Teisingumo lyga“ matomos viso filmo metu, kad žiūrovas būtų itin atidus. Tokiais manevrais pasižymi „Marvel“ ekranizacijos, todėl tikėkimės, jog sulauksime rimto atsako iš „DC“ savo amžiniems konkurentams bei pamatysime tolimesnius Supermeno nuotykius didžiuosiuose ekranuose po tokio galingo starto, kurį padovanojo mums Zackas Snyderis.
Techninė juostos pusė
Laukiant kiekvieno naujo Snyderio filmo dėl vieno galima būti ramiam – dėl puikios vizualinės pusės. Išties, specialieji efektai tiesiog kvapą gniaužia. Atidirbti iki tobulumo labai stipriai prisideda prie filmo kokybės, nustumiant tam tikras scenarijaus klaidas į antrą planą.
Nors juosta yra konvertuota į trimatę erdvę, tačiau paties efekto beveik nėra. Galima teigti, jog ir be 3D filmas atrodo fantastiškai, taigi 3D tiesiog nėra būtinas.
Operatoriaus darbas – epiškumo dalis. Dėl drebančios kameros efekto ir neįprastų manevrų susidaro toks įspūdis, jog veiksmas būtų stebimas iš paties epicentro. Širdis vos nestoja. Bendras filmo vaizdas taip stipriai paveikia, jog tenka tik išsižiojus laukti, kuo dar nustebins kūrėjai.
Neatsiejamas Christophero Nolano filmų kompozitorius, genialusis Hansas Zimmeris vėl džiugina puikiais muzikiniais tonais. Jo darbas svariai prisideda prie filmo epiškumo.
Dėl galingos techninės pusės galima teigti, jog šiais metais tik vienintelis „Žvaigždžių kelias“ yra vertas palyginimo. Abiejuose filmuose stereoskopija yra verta medalio.
Aktoriai
Puikus studijos ir režisieriaus sprendimas pagrindiniam vaidmeniui pasirinkti nelabai žinomą aktorių. Henry‘is Cavillas ne tik puikiai suvaidino, tačiau tapo šio projekto pažiba. Nuostabus Supermeno įkūnijimas, kuris, su visa pagarba Christopheriui Reeve‘ui, yra geriausias šio veikėjo pasirodymas ekrane. Dramatiškas, subtilus, šiltas ir ramus išpildymas, ko tikrai nebuvo galima tikėtis.
Talentingasis Michaelis Shannonas, kuriam jau seniai priklijuota blogiukų ir psichopatų etiketė, irgi nenuvilia. Galingas ir žiaurus, brutalus ir kartu žavintis veikėjas. Kažkodėl visada smagu stebėti antagonistų pasirodymus, beveik visada jie būna geresni už pagrindinius veikėjus.
Tikras malonumas vėl pamatyti ekranuose užgesusią, bet labai talentingą žvaigždę – Keviną Costnerį. Pagaliau jis grįžta į didįjį ekraną. Suvaidinęs žemišką Supermeno tėvą, jis tam tikrais momentais sutampa ir su Jor-Elu, ir tai džiugina. Abu tėvai prisideda prie Kal-Elo evoliucijos į žmogų, o ne į vieną iš Kriptono gyventojų. Kalbant apie biologinį tėvą Jor-Elą, tai jį puikiai suvaidino oskarinis Russelas Crowe‘as.
Moteriškoji gvardija susideda iš mylimosios Lois Lein, kurią meistriškai pateikė genialioji Amy Adams, bei žemiškos motinos Martos Kent, kurią suvaidino Diane Lane. Labai keista matyti taip susendintą Klarko motinos atlikėją.
Tokie pagrindiniai aktoriai bet kokiam filmui suteiktų žavesio, taip pat ir čia jie visi prisidėjo prie bendro epinio vaizdo, kuris džiugina akis nuo pradžios iki galo.
Verdiktas
„Žmogus iš plieno“ – tai epinė Supermeno pradžia, su daug nesibaigiančio veiksmo, įspūdingų specialiųjų efektų, puikiausios aktorių vaidybos. Neblogai papasakota istorija, tačiau yra ir tam tikrų scenarijaus klaidų. Filmas toks didingas, jog po jo peržiūros norisi iš karto nusipirkti bilietą sekančiam seansui.
Bendras vertinimas: 9/10
Dario Voitukevez
