Vos ūgtelėjęs vaikiukas išgirsta klausimą: „Nori į mokyklą?“ Mandagus, žinoma, atsakys: „Ačiū, noriu“ ir dar pridės „prašau“ – dėl visa ko, o mažiau mandagus leptelės: „Ne. Pats tu toks!“ ar panašiai ir skubiai nušuoliuos tolyn, kol mama ar tėtis nuspėjo suraukti antakių.
Ta „Mokykla“ gali atrodyti tokia paslaptinga vietelė: žiū, brolis ar sesytė dingsta ten nuo pat ankstyvo ryto, ir kieme didesni vaikai tuoj pat užriečia nosį, girdi, jie jau į mokyklą eina... Nežinia, ką jie ten veikia, ir kam tas spalvotas knygas kasdien nešioja pirmyn atgal. Mįslinga – ne kitaip. Štai ir katinėliui Juodžiui išaušo ta diena, kai sužinojo, jog rytoj jis eis į Kačių mokyklą. Uodegytė pernakt vizgėjo – iš jaudulio.
Britų rašytojas ir iliustratorius Rob Scotton šmaikščiai pasakoja apie pirmą Juodžio dieną mokykloje – tiesiog kačių švietimo sistemos perversmo dieną! Ir visa tai nuveikia vienas mažas katinėlis su savo drauge pelyte. Juodis savo kailiuku patiria, kad nereikia nieko ten bijoti, kad pravartu visada drąsiai paklausti, jei kas neaišku, galop, kad ta mokykla – puiki vietelė susirasti daugybę draugų. Tiesa, Juodi?
Knygelę pravartu po pagalve kyštelėti kiekvienam priešmokyklinukui ir pradinukui, taip pat labai smalsiam mažiukui, šiemet dar liekančiam namuose – kartu su Juodžiu ir jo draugeliu Seimuru daug ramiau laukti, o spalvotų sapnų naktimis nedrumsčia plazdanti širdelė.
Agnė Skučaitė-Leonavičienė
