Simboliškai, nauja daina „Vaidmenys“ K.Smoriginas pradėjo bičiulio S.Parulskio naujos trumpų tekstų knygos „Prieš mirtį norisi švelnaus“ pristatymą. K.Smoriginas pridūrė nedaug, bet pristatymo išvakarėse perskaitęs knygą, patikino, kad joje daug gracingumo ir begaliai liūdnos kūrybos. Nauja knyga ar pjesė Sigitui visada kaip naujas vaidmuo.
Ši diskusija labiau priminė pokalbį ir nedaug ką pasakė apie pačią knygą. Daugiau kalbėjo emocijos, jausmai, o auditorija galėjo pamatyti tikrąsias autoriaus kalbėjimo manieras, šiek tiek susipažinti su požiūriu į gyvenimą ir kūrybą. Kas susižavėjo neribotu sarkazmu ir ironija tuoj pat nuskubėjo pirkti naujos knygos „Prieš mirtį norisi švelnaus“, o kiti pasigedo autoriaus nuoširdumo.
Drauge su S.Parulskiu jo palaikyti ir pakalbėti apie kūrybą buvo pakviesta literatūros mokslinikė Solveiga Daugirdaitė. Akivaizdžiai dažnai nesutinkantys, bet vienas kitą gerbiantys ir palaikantys žmonės buvo nuoširdūs. S.Daugirdaitė iš karto dėmesį atkreipė į simtomišką knygos antraštę. Lyg bandydamas išprovokuoti literatūros mokslininkus, kurie, pasak autoriaus, jo ir taip jau nemėgsta. Dažniausi nesutarimai – dėl kūrinių priskyrimo vienam ar kitam žanrui, – pripažįsta S. Parulskis. „Bet žmonės mane mėgsta, o dėl auditorijos šiai dienai ir kuriu“.
Sigitas Parulskis nepamiršo padėkoti ir draugams, kurių dėka turėjo galimybę pakeliauti, pabūti svetur. Pripažino, kad išvažiavus toliau ir Lietuva matosi geriau.
Naujausioje knygoje sudėti jau skelbti internete tekstai (išskyrus vieną). Knygoje gausu ironijos, sarkazmo, pašmaikštavimuose yra liūdesio. Vyrauja vyro senėjimo epizodai ir tematika. Skaitant knygą „Prieš mirtį norisi švelnaus“ supranti, kad tam tikrų dėsnių atšaukti neįmanoma. S.Parulskis lengvai rašo niekus – taip iš nieko sukurdamas tragišką pasaulį, – pripažįsta S.Daugirdaitė.
Menininkai aptarė ir įspūdingos mirties apibūdinimą: „Mums teko pragyventi poezijos mirtį“. Poezijos pasitraukimas į universitetus – įžengimo į Vakarus kaina. Savo tautos etno kultūrą pradedame aiškinti „amerikoniška“ kultūra. Šioje vietoje literatūros mokslinikė ir S.Parulskis prisiminė epizodą apie „kopūstų čieškavojimą beisbolo lazda“.
Neužtenka vien knygas rašyti, jei nori pragyventi ir straipsnius, ir vertimus reikia rašyti. Rašyti iš reikalo ir iš meilės S.Parulskiui jau nebetenka prasmės. Šiuolaikiniai rašytojai įkvėpimo nelaukia. „Jei sėdėsi ir lauksi, įkvėpimas gali ir prasilenkti“, – teigė rašytojas.
Dėl ateities planų autorius taip pat nedaugžodžiavo, bet išdavė, kad kita knyga – romanas, nors greitai jis išleistas nebus.
Pokalbio metu netrūko juoko, originalių pavyzdžių, sveikos ironijos, todėl, kas paneigs, kad S.Parulskis ne talentinga, charizmatiška asmenybė. Net ir S.Daugirdaitė mokslininkų vardu pripažino: „Ką tu berašytum – rašai meistriškai“. O pilna konferencijų salė ir knygų tiražai kalba patys už save.
