1. Autoriaus vardas, pavardė: Vladas Rožėnas
2. Kas, tavo nuomone, yra geras kinas? Kinas, verčiantis pajausti. Ar geras emocijas, ar blogas, svarbu, jog žiūrėdamas filmą, nesijaustum apatiškas tam kas vyksta.
3. Apibūdink trimis žodžiais Europos kiną. Nebijantis duoti antausio.
4. Jei būčiau režisierius, būčiau labai piktas, nes norėdamas įgyvendinti savo mintį būnu labai kategoriškas, siekiu savo viziją perteikti kuo tiksliau ir todėl galiu pamiršti mandagumą.
5. Kai liūdna, žiūriu ką nors, su puikiai parašytais dialogais – labai padeda pamiršti tai, kas aplink ir įsijausti tik į tai, kas ekrane. Puikus būdas atsipalaiduoti ir savotiškai persikrauti.
„Ponas Niekas“
„Man jau skauda galvą“ – frazė, kurią žiūrėdami filmą „Ponas Niekas“ jei ne patys ištarsite, tai tikrai turėtumėte išgirsti iš aplinkui sėdinčių žiūrovų. Ne dėl filmo keliamų klausimų ar siužetinių linijų painumo, o greičiau dėl greito ir varginančio scenų, veidų, laikotarpių kaitaliojimo, kuris iškart praneša, jog filmas toli gražu ne kiekvienam.
Nemo Niekas (J.Leto) – žmogus, vienu metu gyvenantis kelis gyvenimus. Ir vis skirtinguose dešimtmečiuose, su skirtingomis moterimis, kartais keisdamas net planetas. Kadangi jau per pirmas penkias filmo minutes Nemo miršta bent trim skirtingais būdais, o po jų yra pristatomas kaip seniausias planetos gyventojas, susigaudyti pirmąjį pusvalandį sunku.
Tačiau kai senolis pradeda atsiminti savo vaikystę, viskas ima pamažu aiškėti. Atsidūręs gyvenimo kryžkelėje, vaikas Nemo pasuka abiem keliais tuo pačiu metu ir ekrane matome jau dvi Nieko gyvenimo versijas. Paūgėjęs abiejose Nemo vėl turi rinktis, vėl to padaryti nesugeba, kol galiausiai ekrane šmėžuoja bent penki skirtingi Niekai. Kai kurie jų randa meilę, kai kurie – tik skausmą, dar treti miršta vos pasirodę ekrane.
Visi trys vedybiniai Nemo gyvenimai išanalizuoti gana smulkiai, o dėl it kortų sumaišytų herojaus gyvenimo scenų vieną minutę jis – aistringai įsimylėjęs, kitą – žmogus, ne tik nerodantis dėmesio žmonai ar vaikams, bet apskritai nelabai demonstruojantis gyvybės ženklų. Žiūrėti įdomu, tačiau bene kiekvienoje ilgesnėje scenoje iškyla klausimas: kur visa tai matyta?. Apart kartais akivaizdžių panašumų į „Keistą Bendžamino Batono istoriją“ kone visas filmas atrodo tarsi kelių senesnių istorijų popuri.
Ir nepaisant to, filmas nenusibosta ir neprailgsta. Greitai keisdamas rodomą istoriją ir tik retkarčiais pasimėgauti vienu Nemo gyvenimu ilgiau nei dešimt minučių leidžiantis režisierius (J.Van Dormael) sugeba neprarasti žiūrovo dėmesio net ir lėtose, didesnę reikšmę tik pačiam Nemo, bet ne žiūrovui turinčiose scenose. Pagyrų galima negailėti ir aktoriams, iš kurių, ko gero, tik J.Leto nesusitvarko su visais savo alternatyviais gyvenimais.
Kelią į didesnę sėkmę filmui greičiausiai pastos tai, jog nelabai aišku, kokiam žiūrovui jis skirtas. Juosta per daug paini ir pilna slogių emocijų, kad ją norėtųsi žiūrėti ramų vakarą, tačiau per daug paprasta ir vietomis netgi banali gali pasirodyti tiems, kurie mėgsta žiūrėdami pasukti galvas.
„Ponas Niekas“ pasmerktas būti vartinamas dvejopai. Vieni filmą matys kaip puikų meno kūrinį, kiti kaip erzinančią trijų valandų kankynę. Visiems ši juosta teduos vieną itin paprastą ir gerai žinoma mintį: mūsų priimti pasirinkimai padaro mus tuo kas esame. Galbūt tai – pretekstas pažvelgti į savo gyvenimą, o galbūt tik paprastutė mintis už įspūdingo siužetinių linijų voratinklio. Ponas Niekas atsakymų neduoda, savo daugybe gyvenimų jis tegali pažerti klausimų.
