1. Vardas Pavardė. Laura Gabrielaitytė
2. Kas, tavo nuomone, yra geras kinas? Kas, tavo nuomone, yra geras kinas? Gerą kiną patikrina laikas, jei praėjus 30-60 metų jis gali žiūrovą įkvėpti, suteikti erdvę apmąstymams, tuomet, jis geras.
3. Apibūdink trimis žodžiais Europos kiną. Subtilus, skanus, savas.
4. Jei būčiau režisierius, būčiau F. Fellini, nes ieškočiau įkvėpimo savo artimiausiuose žmonėse.
5. Kai liūdžiu, žiūriu komedijas.
„Šeima" (A Family) 2010
Režisierius Pernille'as Fisheris Christensenas savo kino filmu „Šeima“ (A Family) puikiai atskleidė šeimos instituciją, priklausomybe kiekvienam asmeniui, vidinius tarpusavio ryšius, tėvo ir dukros santykius. Esminė filmo ašis sukasi apie puoselėtų šeimos tradicijų tąsą, įsipareigojimus joms ir asmeninės svajonės siekius. Režisierius kelia klausimus. Ar šias dvi atskiras linijas galima suderinti? Ką pasirinkti? Filme, nuolat, keliami retoriniai klausimai žiūrovui. Kas yra teisingas pasirinkimas? Kaip kiekvienas iš mūsų pasielgtų analogiškoje situacijoje? Ar žmogus gali būti pranašesnis už gamtą? Ar gali keisti, tai kas yra „aukštesniųjų“ galių nuspręsta?
Filmas dinamiškas, nors suteikiantis žiūrovui galimybę nuklysti į savo apmąstymus būtent tuo momentu, kai to ir norisi. Galiu užtikrinti, žiūrėdami šį filmą tikrai nenuobodžiausite, nes, nuolat, būsite įsukti į netikėtus, dramatiškus įvykius.
Filme neatsiejama dalimi tampa – duona. Ji akcentuojame ne tik kaip pagrindinis visos šeimos verslas, bet ir kaip paralelė, aliuzija į kitas prasmes. Scenų tėkmėje rodomas duonos gamybos kelias nuo miltų iki gražiai apskrudusio duonos kepalo. Tai aliuzija į žmogaus gyvenimą, kuris filme pateikiamas nuo gyvybės užmezgimo iki mirties. Filme daug netikėtų siužetinių derinių, kurie pažadina žiūrovą, sukelia kontraversiškas emocijas. Didžiausią priešpriešą žiūrovui pateikiama sugretinant mirties ramybę ir šventės siautulį. Filme nuolat apeliuojama į žiūrovo asmenines moralines nuostatas. Vedamas dialogas tarp kūrėjų ir žiūrovo.
Nors filmo tematika skaudi ir dramatiška skaidrios nuotaikos suteikia garso takelis, kurį būtų galima išskirti kaip vieną iš labai svarbių filmo elementų. Dar viena šio filmo ypatybė yra tai, kad vaizduojami charakteriai nėra nutolę nuo realybės. Sužavi aktoriaus Jespero Christenseno (filme Rikardas Rheinwaldas) įtikinanti vaidyba. Vidiniai išgyvenimai atsidūrus kritiniame gyvenimo taške puikiai perteikiami kino ekrane. Šio aktoriaus puiki vaidyba nėra atsitiktinumas. Jis savo karjeroje 35 metus vaidino teatro scenoje ir yra sukūręs daugiau nei 100 vaidmenų kine.
Žodis kuris galėtų apibūdinti šį filmą turėtų būti – jautrumas. Jis perteikiamas subtilius šviesos ir šešėlių žaismu, herojų santykiu vienas kitam. Tai filmas po kurio norisi sėdėti kino salės kėdėje ir perskaityti visas bėgančias titrų eilutes, pamiršti, kad už durų Tavęs laukia šurmuliuojanti gatvė.
