Dalyvio anketa
1. Vardas, pavardė. Olga Opuchovič 2. Kas, tavo nuomone, yra geras kinas? Geras kinas yra tas, kuris priverčia patikėti žiūrovą tuo, kas yra ekrane. 3. Apibūdink trimis žodžiais Europos kiną. Tobulumui ribų nėra. 4. Jei būčiau režisierius, būčiau originalus, nes… kinas yra vieta, kur pasireiškia kūrėjo fantazija. 5. Kai liūdžiu, žiūriu… sielą atgaivinantį filmą. „Tėve mūsų, kuris esi medyje“/ The Tree (2010)„Tėve mūsų, kuris esi medyje“ – filmas, kurį sudėtinga apibūdinti žodžiais, nes tai – daugiau emociniu pagrindu grįstas filmas. Režisierė Julie Bertucelli filme nestokoja ne tik gilių jaumų, tokių kaip meilė, prisirišimas, kančia, bet taip pat ir trumpų, bet įspūdingų gamtos kadrų. Tai vienas iš kūrinių, kuris parodo, kad gamta žmonių gyvenime yra itin reikšminga ir ji nepaklūsta žmogui.
Keturių vaikų mama Dona su vyru Piteriu ramiai ir laimingai gyvena nuošalioje Australijos gyvenvietėje. Siužeto vaga pakrypsta tuomet, kai šeimą ištinka tikra tragedija – žūsta Piteris. Tuomet ypač reikšmingas tampa aštuonmetės Piterio dukros Simonos santykis su milžinišku medžiu, kuris stovi visai šalia namo. Mergaitė tiki, kad jos tėtis įsikūnyjo tame medyje. Nuo to laiko, ji ne tik su juo šneka, klausia jo patarimų, bet ir neleidžia jo nukirsti, kai šis pradeda „veržtis“ į jų namą ir kelti grėsmę.
Rodos, net Dona, po savo ilgos kančios ima vėl gyventi. Visi susitaiko su netektimi, tik ne Simona. Dona: „We are going to miss him for as long as we live, but we going to have learn to live with that“, Simona: „No“. Mergaitė nepripažįsta naujojo mamos draugo ir niekam neleidžia kirsti tėčio įkūnyjantį medį.
Be žmonių emocijų, filme didelę reikšmę turi trumpi, bet įspūdingi gamtos kadrai, kurie parodo, kad žmogus – tik gamtos dalis.
Neišvengta šiame filme ir subtilių, ne vieną žiūrovą priverčiančių nusišypsoti akimirkų. Viena iš tokių, kuomet Dona, bendraudama su naujuoju draugu staiga palenda po stalu, nes už lango – tikras siaubas – jos pasipūtusi kaimynė. Dar viena ir ypač netikėta – Simonai su mažuoju broliu maudantis vonioje, iš tualeto pasigirsta keisti garsai, o mergaitei atidengus dangtį pasirodo, kad viduje – varlės. Tokios scenos leido nors trumpam atitolti nuo sunkių išgyvenimų.
Toks filmas – tai dar vienas įrodymas, kad žiūrint gerą filmą, sunku likti abejingam. Filmas neperkrautas daugybe besikeičiančių scenų ar aktorių, tačiau kiekvienam iš jų yra paskirtas tinkamas laikas. Herojų išgyvenimai tampa artimi, o nepakartojama aktorių vaidyba – pagirtina. Tai, ar filmas vertas 2010-ųjų Kanų kino festivalio uždarymo metu septynias minutes trukusių ovacijų, palieku vertinti kiekvienam žiūrovui.
