1. Autoriaus vardas, pavardė: Aistė Račaitytė
2. Kas, tavo nuomone, yra geras kinas? Kinas, kuriame yra gyvybės ir kuris nemeluoja.
3. Apibūdink trimis žodžiais Europos kiną. Ypatingai svarbi alternatyva.
4. Jei būčiau režisierius, būčiau keliautojas ir stebėtojas, nes, būdama žiūrovė, pati kine ieškau nepažinto gyvenimo ir kitokio žiūros taško.
5. Kai liūdna, žiūriu laiko išbandytą kiną, nes gimęs subtilus santykis su juo liūdesį verčia malonia melancholija.
„Biutiful“
Mirtis, kaip ir meilė, kaip ir blogis ar gėris yra viena iš kertinių ašių, besikartojančių kine nuo pat jo atsiradimo. Jei ši viešnia nėra įtraukta į siužeto vingius, kiekviename filme ji egzistuoja kaip neatsiejama gyvenimo ciklo grandis.
Pastaruoju metu kino repertuaruose gausu įvairaus žanro ir kokybės filmų, kurių žvilgsnis krypsta į anapusinio gyvenimo patirtis. Prototipiškiausias klausimas žmonijos istorijoje, kas gi vyksta, kai žmogus miršta, kine kontempliuojamas fantastikos, religijų ar mokslo kontekstuose. Kad ir kokie skirtingi būtų „dausų“ aiškinimai, nei vienas kūrinys nepaneigia jų egzistavimo, atvirkščiai – visi jie guodžiančiai skelbia, kad gyvenimas tęsiasi, tuštumos nėra.
Frazė „Mirtis nėra pabaiga“ skamba naujausiame ispanų režisieriaus A.G.Iñárritu filme „Biutiful“. Jo herojus, Uksbalis (akt. Javier Bardem), geba girdėti žemę paliekančių vėlių atodūsius. Taigi dar prieš sužinant savo mirtiną diagnozę apie vėžį, vyro būtis yra skilusi tarp dviejų pasaulių. Tik filmo pabaigoje paaiškėja pirmųjų kadrų reikšmė – akinančiai baltame miške susitinka tėvas ir dvigubai už jį vyresnis sūnus. Sceną iš dalies nušviečia ilgai lauktas Uksbalio šypsnys, simbolizuojantis palaimą. Tačiau iki jos personažo dar laukia skaistykla. Nors A.G.Iñárritu mus tikina nepriekaištinga Uksbalio morale, personažas visgi yra nusikaltėlis – jo kasdienybė – tai nelegali imigrantų veikla ir korupcija. Herojus žino, kad po mirties tėra du keliai. Savojo kryptį jis dar gali nukreipti aukštyn.
XXIa žmonijos ligų: migracijos, išnaudojimo, vėžio akivaizdoje atsidūrusi Barselona dar jokiame filme nebuvo tokia tamsi ir klampi, o virš miesto stogų iškilęs Sagrada Familia siluetas toks grėsmingas. Filmo tamsuma leidžia ryškiau ir palaimingiau sužibti tėviškai meilei. Uksbalis visų pirma yra mylintis ir atsakingas tėvas, artimą užjaučiantis žmogus.
Tyčia filmo pavadinime įvelta klaida koduoja pagrindinę jo žinutę: tai, kas netaisyklinga, yra ne mažiau gražu ir tikra. Žmonėmis prekiaujantis Uksbalis vargu ar atitinka humaniško personažo portretą, tačiau filme jis vienintelis taip karštai myli ir meldžiasi už žmonių gyvybes. Vyras siekia padėti, bet taupydamas keletą šimtinių, pražudo 25 azijiečius. Tačiau jei gailiesi – klaida atleidžiama. Ji atperkama išgelbėjus skurstančią draugo žmoną, kuri vėliau tampa Uksbalio išganytoja.
Režisierius ir scenarijaus autorius A.G.Iñárritu postuluoja svarbiausias vertybes – artimo meilę ir žmogiškumą. Tėvystės motyvas atsikartoja epilogo scenoje, kur tėvo ir sūnaus susitikimas yra tapatinamas su Rojaus palaima. Skamba „jūros ir vėjo ošimą transliuojantis radijas“, o ramybe šviečia skaistyklą perėjusio žmogaus veidas.
Tamsių tonų kupina juosta „Biutiful“ – tai dar vienas kinematografinis bandymas suvokti gyvenimo ir mirties ryšį, atsakyti į klausimą: kaip turėčiau elgtis, kad mirties akivaizdoje nebūtų baisu? – Būčiau geresnis, stipriau mylėčiau, atsiprašyčiau – ar toks atsakymas? Galbūt nereikia žinot greitai mirsiant, kad tariamąją nuosaką keistumėm esamuoju laiku...
