Jau 2011-ieji metai eina į pabaigą. Per šiuos metus lietuvių literatūros lobyną papildė daug populiarių, kūrybingų, verčiančių susimąstyti ir prikaustančių dėmesį knygų. Jau greitai rinksime kūrybiškiausią 2011 metų knygą. O ar žinote, kokia knyga pelnė „kūrybiškiausios 2010 metų knygos“ titulą? Noriu skaitytojams neleisti užmiršti šio nuostabaus literatūrinio kūrinio ir dar kartą priminti, kad kūrybiškiausia praėjusių metų knyga buvo pripažinta Valdo Papievio romanas „Eiti“.
Rašytojas Valdas Papievis yra tikras lietuvis, anykštėnas, jau daugiau nei dešimtmetį gyvenantis ir dirbantis Paryžiuje. Žymiųjų romanų „Ruduo provincijoje“ ir „Vienos vasaros emigrantai“ autorius. Prieš metus jis išleido dar vieną sudėtingų vidinių apmąstymų vertą romaną – „Eiti“, kuris buvo pripažintas kūrybiškiausia metų knyga.
Vien neeilinis ir įdomus, bendratimi parašytas romano pavadinimas „Eiti“ kelia susidomėjimą ir įspėja skaitytoją apie dinamišką, ne vietoje stovintį veiksmą ir romano herojų.
Romane „Eiti“ keliama daug egzistencinių problemų, pagrindinė jų – vienatvė. Žmogaus gebėjimas jaustis vienišu, nors ir būti apsuptam kitų žmonių, draugų, pažįstamų. Galbūt vienintelis būdas pabėgti nuo kitų ir nuo savęs, o, galų gale, tuo pačiu ir nuo vienatvės - yra be perstojo eiti?
Pats rašytojas, Valdas Papievis, gyvena ne Lietuvoje. Kasdien jis mina Paryžiaus šaligatvius ir kelkraščius. Galbūt iš to atvykėlio statuso ir gimė romanas „Eiti“ su panašiu į autorių keliaujančiu, vienišu, tokiu jam artimu herojumi.
Kartą, autorius paklaustas, kodėl negrįžta tėvynėn, atsakė labai paprastai: „Jeigu žinočiau, kad liūdesio ir skausmo čia yra mažiau, seniai būčiau parėjęs į Lietuvą.“ Gimtinę, Valdas Papievis vadina tikraisiais namais, ir tikina skaitytojus, kad Lietuva visada yra jo širdyje, mintyse, netgi gyvenant Paryžiuje. Autorius gyvenime, kaip ir romano herojus, vadovaujasi taisykle, kad namai yra „eiti“, kad žmogaus namai yra visur, bet tuo pačiu ir niekur, tiesiog veiksmas, keliavimas iš vienų namų į kitus. „Visi žmonės yra vieniši, nes neįmanoma pilnai atsiverti kitam žmogui“, – teigia rašytojas. Vieniši ir einantys niekada negalės išeiti iš savęs, iš už savo ribų. „Tai – kaip horizontas: eini artyn, tačiau jis visada lieka tiek pat nutolęs“ (Valdas Papievis, „15 min“).
Autorius sako, kad jis nemėgsta tam tikrų dalykų, tokių kaip vienatvė, apibrėžti kažkokiais filosofiniais pavadinimais. Jo nuomone, kiekvienas žmogus vis kitaip supranta vienatvę. Nors skaitant romaną „Eiti“ kartais rodosi, kad pagrindinio romano herojaus mintys siejasi su išvykusio iš savo mylimo ir pažinoto krašto ir jo išsiilgusio žmogaus vienatve, bet pats autorius, Valdas Papievis, teigia, kad jokiu būdu negalima šio teksto sieti su emigranto vienišumu. Pagrindinis knygos veikėjas, kaip ir pats rašytojas, jaučiasi tiek pat savas ir vienišas visur, nesvarbu kuriame krašte jis esąs.
Pats rašytojas pasisako sirgęs tokia „liga“, kad jį buvo apėmusi „ėjimo“ manija. „Atsikeldavau ryte ir išeidavau. Eidavau nesustodamas, išvaikščiojau visą Paryžių“, – tokie autoriaus žodžiai dar labiau tapatina jį su romano „Eiti“ pagrindiniu herojumi, žmogumi, kuris romane nei karto savęs neįvardija, žmogumi, kuris jau prarado savo tapatybę ir tapo tiesiog „tuo, kuris apsistojęs pas Anne“. Vis toliau skaitant romaną „Eiti“ ir peržvelgiant visus interviu ir pokalbius su Valdu Papieviu, norėtųsi šią knygą vadinti autobiografiniu romanu, nes šių dviejų žmonių - egzistuojančio ir išgalvoto - nutikusių įvykių panašumai, gyvenimo filosofija vis labiau stebina ir tampa suvoktina, kad šis romanas buvo rašomas remiantis autoriaus išgyventa patirtimi.
Valdas Papievis ne kartą yra pasakojęs apie žmones, kuriuos jis sutikdavo dar kai nebuvo „pasveikęs“ nuo „ėjimo“ ligos, ne kartą pastebėjęs, kad ir jie tokie pat, „ligoniai“, vis suka ir suka ratus po Paryžių. Tokius „sergančius“ ir vis einančius žmones rašytojas vadina bendruomene ir puikiai apibūdina savo romane „Eiti“: „Bet aš žinau, tiksliau – jaučiu, kad mes, vaikštinėtojai, sudarom bendruomenę – niekur, galbūt tik mūsų sąmonės metrikuos įregistruotą. Mes einam, einam, vis einam, ir tai mūsų bendruomenei priklauso net tie, kurie eina, bet niekada susitikę nebuvo.“ Šios bendruomenės narių susitikimai, kaip ir autoriaus gyvenime, taip ir knygos puslapiuose, vyksta vienodai: „Mes susitinkam – prasilenkiam, žvilgtelim vienas į kitą, jie turėtų prisiminti mane, lygu aš prisimenu juos. Bet tarsi būtume davę amžinus tylos įžadus, mes niekad nesisveikinam, ką jau ten, kad šnekteltume.“
Šį romaną apie Provansą ir į jį atvykusį žmogų iš Paryžiaus, rašytojas vadina iššūkiu. Autorius sako: „turėjau atrasti kalbėjimą, kuris bent kažkiek priartėtų prie šio krašto dvasios. Provansas yra akvarelė, ir kai manęs klausia, ar šio romano veiksmas galėtų vykti kitur, atsakau, kad galėtų, tačiau žmogaus išgyvenimų registras būtų visai kitoks.“ Provansas – tai kraštas, kuriame viskas kitaip, žmonės kiti, gyvenimai kitokie, netgi spalvos ir laikas pasirodo skirtingi nuo viso likusio pasaulio. Provanse spalva tampa šviesa. Šiame krašte, be abejonės, kažkas keičiasi, tačiau visada išlieka taip pat.
Literatūros kritikų, šis romanas vertinamas kaip labai muzikalus ir poetiškas. Autorius jame pasako labai daug, tačiau nedaugžodžiauja. Kritikai tai įvardija terminu „autoriaus branda“. Valdas Papievis prisipažįsta, kad šiame romane jis išliejo savo širdį, buvo labai nuoširdus. Skaitant kūrinį, jaučiamas gilus sentimentalumas prisiminimams, rašytojo nuoširdumas, jausmingumas ir jo nenustelbiamas gebėjimas sustoti ir atkreipti dėmesį į smulkmenas, kurių dažnai nepastebime.
Ne veltui šis Valdo Papievio romanas buvo apdovanotas kūrybiškiausios metų knygos titulu. Šioje knygoje rašoma labai turtinga ir užburiančia kalba. Dažnai sakiniai ar tam tikros mintys kartojasi, kas suteikia knygai neeilinio įdomumo. Rašoma įdomiomis pastraipomis, kurios kartais išsidėsto skirtingose puslapio vietose. Romaną papildo įdomūs, hieroglifus primenantys Paryžiuje gyvenančio dailininko, Prano Gailiaus, iliustracijos.
Valdo Papievio romanas „Eiti“ – tai užburianti, poetiška ir muzikali knyga, kiekvieną skaitytoją priversianti susimąstyti apie egzistenciją, apie egzistencinę vienatvę. Ją perskaitęs žmogus, suvokia save per kitų, šalia esančiųjų prizmę. Net ir tik jausdamasis, ar iš tikrųjų būdamas vienišas, žmogus turi būti šalia kitų žmonių, tam, kad suvoktų save, surastų ir pažintų savo savastį, savo vienatvę. Tai knyga, suteikianti skaitytojo vaizduotei peno mąstyti.
Knygos dėka, suvoktina, kad žmogus privalo eiti, o ne bėgti – tai diktuoja jau ir pats knygos pavadinimas. Reikalinga kartais neskubėti ir sustoti, tam, kad užfiksuotum kai kuriuos dalykus, kurių skubėdamas nepastebi, kad po to galėtum juos prisiminti. Visi žmonės jaučiasi vieniši ir nelaimingi, kad ir kur bebūtų. Šio romano herojau vienatvės negalima susieti su emigranto vienatve. Kad ir kur jis yra, jis vistiek jaučiasi ten tiek pat savas ir tiek pat svetimas. Romano herojaus namai yra visur ir jo namų, taip pat, nėra niekur. Jis tik eina iš vienų namų į kitus.
„Visas šitas gražumas prieš pabaigą. Kad gyvenom laimingus laikus, mes suprantam tik jiems pasibaigus“.
