„Liūdniems slibinams“ nepavyko nuliūdinti Panevėžio krašto... Bet apie viską iš pradžių.
Balandžio 14-oji, pusė šešių... Aplink Panevėžio muzikinį teatrą nerimastingai sukinėjosi žmonės. Kas po vieną, kas po du... Ir anokia čia paslaptis ko jie čia nerimo, juk visi žino, kad jie, pajutę pernelyg džiaugsmingą jausmą savyje, atėjo ramiai ir tykiai parymoti į „Liūdnų Slibinų“ koncertą, vardan lietuviško – liūdno mentaliteto išsaugojimo. Kaipgi Tu – lietuvis ir laimingas būsi?! Negerai, negerai juk taip! Nebūdami išdidūs „Liūdni slibinai“ nepasididžiavo ir nusprendė Panevėžio krašto žmonėms pagelbėti. Taigi vienijami bendro tikslo jie visi ramų ketvirtadienio vakarą susitiko akis į akį.
Nors tikslo labai tauraus ir liūdno būta, vakaras prasidėjo priešingai. Sugužėję į salę žmonės, beieškodami savo vietų, smagiai šnekučiavosi, šypsojosi ir iš akių matėsi – daug gero tikėjosi! Praėjus kelioms minutėms po šeštos valandos, „Slibinai“ pasirodė su ne ką prastesniu nusiteikimu. Įžengė jie visi trys oriai ir kilniai, žinodami, kad gerą darbą darys. Tai nujausdami žmonės nieko nelaukdami atlikėjus apipylė gausiais plojimais!
Kad salė dar labiau „nepalinksmėtų“ vakarą atlikėjai pradėjo itin rimtai ir lyriškai. Su rimtimi širdyse ir ramybe veiduose „Slibinai“ atliko naujai suskambusią „Dainos, raginančios tautą“ versiją. Deja, publikos tai neliūdino, nuskambėjus paskutiniems kūrinio akordams salė vėl užsipildė plojimais ir šypsenomis!
Kol publika nespėjo įsijausti, vadeles į savo rankas perėmė Vaidas Kublinskas, suskubdamas visus nuraminti ir pristatydamas, ko čia visi susirinko. O susirinko juk į vieną iš „Pavasario „Linksmybių“ turo koncertą. Nors Vaido teigimu, pavasario čia kur kas daugiau nei linksmybių... Tuomet nuskambėjus dar keliems kūriniams, prasidėjo edukacinė turo valandėlė, visi susirinkusieji galėjo iš rimtojo Vaido lūpų išgirsti, kad „protingi žmonės dažniausiai pasilaiko savo nuomonę sau...“ , bet tuomet grupės Mažylis Dominykas Vaitiekūnas sudrumstė visą vakaro rimtį, atsakęs, jog būtent todėl Vaidas ir veda visus koncertus. Toks pasisakymas neliko neišgirstas ir vėlgi užpildė salę juoku, taigi muzikantams nieko kito neliko, kaip tik vėl kibti į liūdinimo darbus dainomis... Šįkart atlikėjai griebė savo kozirį, tautai raminti atliko dar niekur negirdėtas dainas. Ir išties – visi surimtėjo, lyg kempinės vandenį, sugėrė dainų posmelius iki paskutinio žodžio!
Viena iš repertuaro dainų buvo skirta Dominyko tetai, praėjusio 25-ojo gimtadienio proga, bet pamačius, kad nuo tokio sveikinimo ne tik teta, bet ir visa publika pralinksmėjo, atlikėjai suskubo viską grąžinti į savo vietas ir prasidėjo dar viena edukacinė valandėlė.
Edukacinės valandėlės metu iš Vaido lūpų suskambo tokia citata: „Reikia gerbti ne tik protą, bet ir paprotį... o aš gerbiu net ir bepro...“ . Tuomet sulaukęs pikto Dominyko žvilgsnio, Vaidas nutilo ir tarp jų regis net žiežirbos lakstė. Bet jokių incidentų neįvyko ir neatsispyrę vienas kito žavesiui atlikėjai tęsė pasirodymą.
Renginiui įpusėjus „Slibinai“ buvo tokie dosnūs, kad net nepabijojo scena ir šlove pasidalinti su Aistės Lasytės giminių grupe, pasivadinusia „Linksmieji vėdarai“. Tai tokios ryškios geltonos spalvos personos, jog yra vertos net atskiro straipsnio. Intrigai sukurti, galiu tik paminėti, jog jie atliko legendinę, beveik Lietuvos n-tuoju himnu laikomą dainą „Gintarai“! Po „Linksmųjų vėdarų“ pasirodymo buvo paskelbta pertrauka, mat mažylis taip sukaito, kad jam reikėjo šiaip ne taip nuo kūno nusiplėšti šlapius marškinėlius ir užsivilkti naujus.
Nė minutės nevėluodami atlikėjai po pertraukos sugrįžo į sceną ir Pavasario „Linksmybės“ tęsėsi toliau...
Nežinau, ar Panevėžio publika pernelyg paveikta radiacijos, ar Liūdni slibinai nebe tokie ir liūdni, bet liūdesiu užkrėsti susirinkusių jiems nepavyko. Ir neaišku dabar žmogau, džiaukis Tu ar ne, dėl tokių įvykių... Bet dėl visa ko – nesišypsok per daug, nes niekada nežinai, kada Tavo vidinis aš gali Tau išmušti dantis!
