Mėnuo Juodaragis 2010. Pirmoji diena

Kaip ir dera XIII-ajam postfolkloro, alternatyvios muzikos ir šiuolaikinės baltų kultūros festivaliui "Mėnuo Juodaragis", dalyviai pasitikti velniškai gražioje vietovėje: istorinėse Aukštadvario apylinkėse, šalia Velnio duobės. Prieš renginio atidarymą visi galėjo pasigrožėti paslaptinga Velnio duobe, pasižvalgyti laukinėje gamtoje, išvysti įstabaus grožio termokarstinius Škilietų ežerus bei Pamiškės piliakalnį. Po magiškų festivalio atidarymo apeigų prasiveržė ugningos muzikos pliūpsnis. Grupė „Aistvara" užbūrė publiką puikiais balsais, o jų vokalistė juokėsi, kad paskutinė repertuaro daina bus kitokia - apie meilę, o ne velnią. Po vilniečių pasirodymo į sceną išėjo latvių kolektyvas „Enu kaleidoskops", nudžiuginęs publiką puikiomis lietuvių kalbos žiniomis. Vėliau melodingai užgrojo „Pievos", o vokalistei atliekant kūrinį „Sesuo mirtie", pravirko net dangus. Krapnojantys lašai ėmė vis labiau įsisiautėti, priversdami žmones slėptis po skėčiais ar lįsti į palapines. Išlošė tie, kurie į festivalį nepamiršo atsivežti apsiaustų nuo lietaus ir neperšlampančią avalynę. Šiek tiek prieš 23.00val žmonės ėmė lėtai judėti Velnio duobės link, kur meditacinės muzikos kvietė paklausyti Wejdas su Driezhu. Nors iš pradžių susirinkusiųjų buvo nedaug, vėliau klausytojų dėmesį atkreipė tamsoje judančios švieselės: vis daugiau ir daugiau dalyvių rinkosi į duobėje įsikūrusį amfiteatrą. Dievai spėjo iškrėsti pokštą ir organizatoriams: ne kartą prekyvietėse ir lauko kavinukėse dingusi elektra, panardino tamsoje ir pagrindinę MJR sceną. Keliolika minučių skendėjus aklinai tamsai, didžiulių aplodismentų ir skanduotės „Elektra! Elektra!" sulaukė scenoje įsižiebusi šviesa. Užgrojusi muzika, privertė vėl sugrįžti pabėgti spėjusią publiką.