Tradiciškai prasidėjęs sausio gale katalikiškuose šalies kraštuose, jis galinga banga iškilo reformuotoje dalyje ir išsiliejo paskutiniuoju 72 valandas trunkančiu Bazelio spektakliu.
Kiekvieno miesto ar kaimo karnavalai puoselėja savo išskirtinį spalvinį ir muzikinį koloritą. Liucerną paprastai užlieja garsi mušamųjų ir pučiamųjų instrumentų muzikos, vadinamos „guggenmusic" kakofonija. Persirengėlių orkestrai sukelia trankų chaosą spalvingose viduramžiško senamiesčio gatvelėse ir išbaido piktąsias dvasias.
Vos 13 tūkst gyventojų turinčiame Liestalyje žiema varoma išimtinai ugnimi. Geležiniais šalmais pasipuošę vyrai bėga siauromis senamiesčio gatvelėmis, nešdami degančius rąstigalius, kiti tempia milžiniškus geležinius narvus, pilnus degančių malkų ir kai jie sustoja pailsėti, žiūrovai plojasi prie namų sienų ir bando dengtis veidus ir ausis nuo žvėriško karščio.
Nepaisanti tirštų dūmų, aplinkui krentant nuodėguliams ir sklendžiant pelenų debesims, smalsuolių ir aštrių pojūčių mėgėjų minia ošia iš susižavėjimo.
Bene jauniausiame, šįmet mininčiame „tik" 60-tąjį gimtadienį, Ciuricho karnavale raganos ir velniai mediniais veidais pasklinda po gatves, nešini maišais šiaudų ir konfeti, kuriuos dosniai įtrina į praeivių plaukus ir prikemša už apykaklių.
Bazelyje šias tris dienas penktadalio milijono gyventojų miestas tampa viena didele artistų šeima. Juos vienija ypatingas, net kitiems šveicarams sunkiai įkandamas dialektas, tipiškas bazelietiškas humoras su stipria ironijos bei saviironijos doze. Užėmusios miestą mistinės pabaisos dūduoja melancholiškas melodijas ir skanduoja tipiškus ketureilius apie praėjusių metų svarbiausius įvykius, plačiausiai nuskambėjusiomis temomis.
Triukšmingos eitynės sutraukia dešimtis tūkstančių žiūrovų iš viso pasaulio, o patiems šveicarams tai - efektyviai veikiantis ventilis, leidžiantis kartą metuose ištrūkti iš tobulai sustyguoto, įstatymais ir nerašytomis taisyklėmis iki kraštų pripildyto gyvenimo.
