Nors praėjo jau bene dešimt metų nuo pirmojo mano bučinio – tada man buvo 17 metų – jį atsimenu kaip šiandien: saldus, romantiškas ir… velniškai baisus.
Su draugėmis atostogavome Turkijoje, buvo vasara. Išvykome savaitei pasilinksminti – pagulėti paplūdimyje, pasimėgauti baseinais, saule, vakarais – pašokti klubuose.
Buvo antra mūsų kelionės diena, kai šokių aikštelėje susitiko mano ir jo akys. Nusišypsojau. Jis priėjo arčiau, pasisveikino. Markas – toks buvo jo vardas. Markui buvo 22-eji, jis čia atostogauti atvyko iš Berlyno, Vokietijos.
Gražus, šviesiaplaukis, puikiai nuaugęs, mėlynų akių, tiesios, labai vokiškos nosies. Pakvietė mane pašokti. Netoliese mus stebėjusios draugės negailėjo palaikymo šypsnių ir mirksnių.
Vieno šokio buvo negana – mes šokom, šokom, šokom… Markas mane pavaišino kokteiliu, pakvietė pasivaikščioti po apylinkes. Bevaikštant paėmė mane už rankos.
Niekada nebuvau ta mergina, kuri lengvai leidosi suviliojama – rankos bet kam neduodu, nesišypsau, net flirtuoti nemoku. Bet Markas buvo kerintis – į jį žiūrint nereikėjo žodžių, jo apkabinimams nereikėjo priešintis.
Sustojome nušviesti mėnesienos. Jis paėmė mane už skruostų, pažiūrėjo giliomis akimis į manasias, palinko arčiau ir… pabučiavo. Viduje tuo metu skraidžiau, kojos ėmė drebėti. Kai jis atsitraukė tepajėgiau žiūrėti į žemę. Nusišypsojau. Dar ilgai vaikščiojome drauge, nepaleidome vienas kito rankų. Tik brėkštant saulei Markas mane palydėjo namo, sutarėme susitikti ir vėl.
Nuo to vakaro mudu susitikome kasdien – kartu leidome dienas nuo ryto iki vakaro, kol atėjo metas išsiskirti. Lėktuve verkiau – kas žino, gal jei nebūtų atstumo… Marką atsimenu ir šiandien – dailų, vyrišką. Prisiminusi jį šypsausi.
Dalia Žukytė
