Šeštadienio knygų mugės diskusijų klubą praturtino ir gero, saldaus humoro jausmo savininkas, rašytojas Stephenas Clarke’as. Lietuvoje jau išleistos keturios autoriaus knygos, o paskutiniosios „Pasišnekėk su sraige“ vertimo dar nėra. Bet ji lygiai taip pat turėtų patikti skaitytojams, kurioje 10 įsakymų, kaip reikia gyventi Prancūzijoje – nedirbti, kai nereikia, mylėtis turint galimybę, ir kiti į patarimus panašūs pastebėjimai apie Prancūzijos kultūrą.
Tiek pagrindinis knygų veikėjas Polas Vestas, tiek rašytojas grįžti į Angliją jau nebegalėtų. Jis pamėgo ilgus prancūziškus savaitgalius, atostogas ir mėgsta skanią kavą. O viršininkui paprašius dirbti viršvalandžius galima drąsiai atsisakyti. Anglijoje tai neįmanoma, – teigė rašytojas.
Pagrindinis veikėjas Polas Vestas iš tikrųjų neegzistuoja. Angliškos arbatinės atidarymas Prancūzijoje prilygtų savižudybei. Todėl su veikėju ir jam duotais išbandymais rašytojui žaisti nėra sunku. Kai autoriui nutinka kažkas labai erzinančio ir keisto jis paprasčiausiai Polą Vestą įdeda į tokias situacijas, iš kurių kapstytis pačiam būtų pernelyg sunku.
Į pokalbį įsijungęs S.Žukas iš „Baltų lankų“ pastebėjo, kad be humoro knygose viena iš aktualiausių problemų – žmogaus prisitaikymas ir priėmimas į kitą, svetimą aplinką. Autorius tam visiškai neprieštaravo: „Ir atrodau, ir šneku, kaip idiotas, bet turiu ir rimtąją pusę.“ Rašytojui įdomu, kaip bendrauja skirtingų kultūrų žmonės – tai daug įdomiau už žiauresnes to bendravimo puses.
Paklaustas, ar dažnai tenka išprovokuoti situacijas, vertas plunksnos, patikino, kad tai daro nuolat. Jei esi anglas niekada nepraleidi progos pasijuokti iš prancūzų. Todėl ir provokuojančių situacijų jis niekada nevengia – jos visada būna juokingos. Visas tas istorijas ir tai, kas nutinka prancūziško, jis užsirašo – pamažu tai virsta knygomis.
Paklaustas, kodėl būtent mėšlas, kodėl jis taip apsėdo autorių, atsako trumpai: „Patys žmonės tai pradėjo“.
Rašytojas pastebėjo ir tai, kad prancūzai į tokias situacijas nereaguoja, nes ne visada supranta, kai anglai juokauja. Tai yra rimčiausia problema bendraujant. Kaip pavyzdį autorius pateikė darbą televizijoje, kur kartą per dvi savaites veda laidą. Dažnai nesuprasdamas kada S.Clarke’as juokauja režisierius paprašė, kad juokaudamas jis juoktųsi.
Padėkojęs už pakvietimą į Lietuvą S.Clarke’as pokalbio pabaigoje davė patarimą. Jei tektų susidurti su situacijomis, kuriose vertėtų skubėti, bet prancūzai tam nematytų reikalo, elgtis reikėtų lygiai taip pat. Mandagiai pasisveikinti: „Bonjour“ – lyg pasaulyje nebūtų svarbesnių dalykų ir kantriai palaukti.
