Šiomis dienomis Anykščiuose iš lūpų į lūpas vis dažniau sklinda žodžiai: „Roko amžius pasirodys dar kartą!“ ir tai – tiesa. Mažiau nei už dviejų savaičių Anykščiai vėl skambės nuo audringų roko garsų – tie, kurie nespėjote sudalyvauti premjeroje, nepramiegokite – įspūdingas pasirodymas vėl drebins mūsų gimtąjį kraštą! Bet apie viską nuo pradžių :)
Pirmąjį vasario penktadienį Anykščiai skambėte skambėjo nuo pašėlusio roko, o kultūros namų grindys net drebėjo nuo energingų šokėjų judesių. Anykštėnai ir miesto svečiai plūste plūdo į ilgai lauktą ir garsiai išreklamuotą premjerą – Anykščiuose šėlo „Roko amžius“! Gausybė aplodismentų, salė, lūžtanti nuo jaunų ir vyresnių žiūrovų, entuziazmu ir energija trykštantys jaunuoliai ant scenos ir daugybė gerai žinomų dainų... Visa tai žiūrovų nepaliko abejingų, tad mieste iš lūpų į lūpas vis dar keliauja klausimas: „Kada jie vėl pasirodys?!“.
Po premjeros kalbinti projekto iniciatoriai noriai sutiko papasakoti, nuo ko viskas prasidėjo – Adas Diržys, Anykščių Antano Vienuolio gimnazijos abiturientas, prisipažino, kad Brodvėjaus miuziklus jis stebi jau seniai, o miuziklą „Rock of ages“ sekė nuo pat pradžių ir, tuomet, būdamas septyniolikmetis, pasirodžius premjerai pagalvojo: „O! Kodėl gi to nepadarius Anykščiuose?“. Tad jau kitą dieną vaikinas savo mintimi pasidalijo su bendraklasiu Justinu Levandavičiumi.
Kalbinti vaikinai nurodė savo projekto tikslą – suvienyti jaunimą, o vienas projekto dalyvių Edvinas Gogelis pridūrė: „Pažiūrėkit, kokioj euforijoj dabar visi!“. Vaikinai pritariamai linktelėjo. Paklausus, kokia buvo visuomenės reakcija, į rengiamą projektą, Adas prasitarė: „Sakė, kad nepavyks. Nors ne, iš pradžių kaip tik visiems buvo: „O, kaip faina, miuziklas!“, bet iš tiesų žiūrėjo labai nerimtai.“
Pasidomėjus, kokios buvo didžiausios problemos, kuriant miuziklą, Justinas atsakė: „Rimtų trukdžių buvo iš mums artimos institucijos“. Nors vaikinas neatskleidžia, ką turi mintyje, bet nurodo, kad ta institucija – ne mokykla. Paslaptingųjų vyrukų paklausus, kaip susidorojo su trukdžiais, Justinas sušunka: „Klausėm roko!“, kolegos jam pritaria: „Nuo pat pradžių buvom įsitikinę, kad turime pasipriešinti trukdžiams“ ir besišypsantis Edvinas linkteli: „Don‘t stop believing!“. Klausimas „Ar pakartotumėte viską dar kartą?“ nesukėlė jaunuoliams jokių abejonių – visi lyg vienas jie pradėjo linksėti galvomis: „Žinoma!“. Taip pat pridūrė, jog jei ir darytų ką kitaip – labiau taupytų pinigus. „Įgavom daug patirties“ – sako Adas. Įdomu, kodėl gi iniciatyvūs vaikinai nesikreipė pagalbos į kitus žmones, kurie jau turėjo patirties tokioje veikloje? Adas: „Mes buvome per daug išdidūs jų klausti“, Justinas nusišypso: „Adas buvo perdaug išdidus“. Adas: „Tiek apsiėmėme visų darbų, kad ne viską suspėjome, nes darėme viską – nuo projekto parašymo iki vaidybos. Tiek apsiėmę nespėjome visko apmąstyti.“ Edvinas: „Net dainavimo pamokas, patys vedėt!“.
Įdomu, ar vaikinai jaudinosi, būdami scenoje ir žinodami, kad juos stebi daugybė žmonių? Adas: „Visiškai ne, nes tarp mūsų su komanda susidarė toks ryšys, kad nebejautėme jokio jaudulio. Kartais per repeticijas pasirodydavome blogiau, nei per premjerą.“ Justinas: „Kai atsistoji scenoje ir matai daugybę žmonių, bet pajauti, kad už tavo nugaros visi alsuoja kaip vienas, atrodo, širdys vienodai plaka...“, Edvinas neištvėręs, kol Justinas pabaigs sakinį, priduria: „Aš tai pavadinčiau euforija!“. Kadangi daugelis projekto dalyvių yra abiturientai, pasidomėjus, ar projektas nesutrukdė mokslams, Adas pripažino, kad: „Projektas daug atėmė bet ir daug davė“, o Edvinas pridūrė, kad: „Čia išmokau daug naudingesnių dalykų nei mokykloje. Išmokau gyvenimiškų dalykų.“
Paklausus, ką jauni, žavūs ir iniciatyvūs vaikinai patartų kitiems bendraminčiams, kurie nedrįsta rašyti projektų dėl per didelės atsakomybės, visi kaip vienas jaunuoliai sušuko: „Don‘t stop believing!“
