Mylimą atlikėją susirinkę gerbėjai pakvietė skanduodami jo vardą: „Andriau! Andriau!“ O susirinko, kaip visada, pati spalvingiausia publika: skirtingo amžiaus, stiliaus ir tautybių žmonės. Koncerto pradžioje publika buvo gana kukli ir savo mėgstamų dainų klausėsi susėdę atokiau nuo scenos. Tačiau galiausiai visi įsilinksmino tiek, kad aplink sceną užvirė tikra diskoteka, o koncertas vyko kur kas ilgiau, nei buvo numatyta. Tokį pasilinksminimą suorganizavo pats A. Mamontovas pasakodamas, kad per sieną, juosiančią estradą, lipa pabaisos, o prie scenos bijoti reikia nebent Arnoldo.
Koncertui baigiantis, biso A. Mamontovas ir grupė buvo iškviesti net du kartus ir tradiciškai sudainavo „Laužo šviesą“ ir „Soliarį“. Pakartojimo publika pareikalavo ir po dainos „Geltona, žalia, raudona“.
Koncerto metu atlikėjas prisiminė, kad pirmąjį kartą šioje estradoje jis koncertavo prieš aštuoniolika metų , 1994 m. O Arnoldas Lukošius iš užkuliusių atsinešė pūkuotą kepurę, kuri, jo teigimu, ten gulėjo visus tuos metus nuo pirmojo koncerto. A. Mamontovas juokėsi, kad kepurė jam labai reikalinga, nes pridengia pliką galvą.
Įpusėjus koncertą A. Mamontovas improvizavo ir čia pat vietoje, ant scenos, iš garsų ir savo balso sudėliojo muzikinį kūrinį.
Tačiau ilgiausias jų pokalbis tarp dainų buvo apie „normalius“ ir „nenormalius“ žmones. Andrius išsakė mintį, kad baisiausias įžeidimas, jei tave pavadina „normaliu“, nes tada tu neturi jokio bruožo, kuriuo išsiskiri iš minios. Tuo tarpu A. Lukošius juokavo apie Petro Gražulio požiūrį į „normalumą“.
Šis A. Mamontovo koncertas ne tik „Druskininkų teatro festivalio“ atidarymo renginys, bet ir vienas iš atlikėjos vasaros koncertų.
Akvilė Žaromskytė
