„Žinau viską" profesionali žurnalistė Živilė Raškauskaitė
Julijo Esteban Manzares (30 metų, Peru), Viktorija Pirotskaja (28 metai, Rusija) ir Gergas Tothas (24 metai, Vengrija) - jauni žmonės iš skirtingų pasaulio šalių, kurie nusprendė beveik metus praleisti Panevėžyje bendraudami su negalią turinčiais žmonėmis. Šis savanoriavimas jaunuoliams - galimybė išmokti į pasaulį žiūrėti kitaip. Jie tvirtina, kad dabar kur kas labiau vertina žmones, bendravimą, o ne materialius dalykus.
Kodėl nusprendei savanoriauti Panevėžio Jaunuolių dienos centre? Gergas Tothas: Ieškojau darbo po universiteto baigimo. Baigiau studijas visiškai nesusijusius su šia veikla - tarptautinius santykius. Tai politikos, ekonomikos, istorijos mokslai - ne socialinis darbas. Nusprendžiau išbandyti Europos savanorių tarnybą (EST). Pateikiau paraiškas daugelyje šalių. Tuomet gavau laišką iš šios institucijos Lietuvoje, kad galiu atvykti.
Viktorija Pirotskaja: Daugiau nei prieš metus ieškojau savanoriavimo kur nors Europoje. Negalvojau konkrečiai apie Lietuvą. Paskui pradėjau daug dirbti ir visiškai pamiršau apie tai. Draugė priminė ir paragino užsiregistruoti. Esu savanoriavusi keliuose renginiuose savo mieste, bet užsienyje - pirmą kartą. Tačiau tai nėra sunku. Pradžioje per dvi savaites mes susipažinome ir turėjome pasirinkti, kurioje srityje norime dirbti. Aš pasirinkau keramikos grupę. Visus 10 mėnesių čia ir dirbau.
Julijo Esteban Manzares: Gimiau Peru. Gyvenu Ispanijoje. Esu čia, nes turėjau draugų, kurie atlieka EST Ispanijoje. Jie mane paragino, nes šioje programoje gali dalyvauti žmonės iki 30 metų, o man kaip tik buvo 29. Panevėžyje priėmė mano paraišką ir aš labai apsidžiaugiau.
Ką tau reiškia būti savanoriu? Viktorija Pirotskaja: Tai geras būdas studijuoti, išmokti kažko naujo: nauji žmonės, nauja kultūra, nauja šalis. Taip pat - tai būdas jaustis reikalingam. Ne taip kaip turistai - jie tiesiog atvažiuoja, pabūna porą savaičių ir išvažiuoja. Taip nepamato to tikrojo gyvenimo. Savanorystė - geriausias būdas suprasti žmones.
Gergas Tothas: Būti savanoriu - tai dirbti ne dėl pinigų. Manau, tai galimybė išmokti džiaugtis gyvenimu ir be užmokesčio. Tiesiog vertybių mokykla.
Julijo Esteban Manzares: Būti savanoriu - priklausomybė. Labai sunku dirbti su žmonėmis, kurie turi fizinę negalią, tačiau tai įdomu. Būti savanoriu - jausti, kad kažkam tikrai gali padėti.
Ką manai apie Panevėžį? Viktorija Pirotskaja: Visą savo gyvenimą praleidau tikrai dideliuose miestuose, kuriuose yra daugiau kaip 1 milijonas gyventojų. Taigi ką aš galiu pasakyti apie Panevėžį? Laisvalaikiu važiuoju kur nors toliau: į Kauną ar Vilnių.
Gergas Tothas: Turiu puikių prisiminimų iš šio miesto. Vienintelė problema man buvo tuomet, kai turėjau svečių iš savo šalies. Ką čia parodyti? Mes nuėjom į parką, į pagrindinę aikštę... Čia ne turistinis miestas. Tačiau aš pažįstu čia gyvenančių žmonių, todėl man Panevėžys paliko puikių prisiminimų.
Julijo Esteban Manzares: Panevėžys, palyginus su mano gimtu miestu Ispanijoje, itin mažas. Tačiau čia gera - galiu naktimis ramiai miegoti. Savaitgaliais, jei noriu, galiu eiti į vakarėlius, nes turiu draugų. Aš niekada nenuobodžiauju. Čia švenčiau ir gimtadienį. Tipišką lietuvišką gimtadienį - su kilnojimu ant kėdės. Mano šalyje nėra tokios tradicijos. Žmonės man visuomet draugiški. Kavinėse dažnai klausia, iš kur mes esame ir dažnai pakviečia prisėsti šalia. Daug kas sako, kad čia pavojinga, bet aš niekada neturėjau problemų.
Kas sunkiausia būnant savanoriu? Gergas Tothas: Gavęs galimybę čia dirbti - bijojau sutikti. Bijojau, kad nesuprasiu čia besilankančių žmonių. Tačiau Vengrijoje išbandžiau panašaus pobūdžio darbą ir supratau, kad negalią turintys asmenys - tikrai geri žmonės ir aš galiu labai daug ko iš jų išmokti. Lietuvoje suvokiau, kad tai tikrai teigiama patirtis. Šiame savanoriavime man sunkiausia buvo suprasti, kad aš nieko nesukuriu. Žinoma, jaunuolių dienos centro lankytojams smagu - mes kartu su jais praleidžiame laiką. Tačiau nematau jokio apčiuopiamo, materialaus rezultato.
Julijo Esteban Manzares: Manau, kad man čia nėra sunkumų. Tai juk bendravimas. Pradžioje mokėjau vos kelis žodžius lietuviškai, todėl negalėjau pilnai komunikuoti, nes kai kurios mokytojos nekalbėjo angliškai. Tačiau paskui viskas kažkaip susitvarkė - kartais svarbiausia ne kalba, o elgesys, žvilgsnis ar padaryti darbai.
Kokias pareigas atlieki Panevėžio jaunuolių namuose? Gergas Tothas: Kiekvieną valandą čia yra skirtingos grupės: keramikos, IT, sporto... Jaunuolių centro lankytojai juda iš vienos grupės į kitą. Kiekvieną mėnesį mes pasirinkdavome po kitą grupę. Dirbau ir sporto grupėje, ir dailės grupėje. Kiekviena grupė turi gana griežtą tvarkaraštį dienai. Žmonės keičiasi kiekvieną valandą. Mes kalbame su lankytojais, žaidžiame, padedame jiems. Labai patinka namų ruošos grupė, čia aš galiu gaminti, išmokti lietuviškos virtuvės paslapčių. Didžiausias mūsų darbas - pagalba socialiniams darbuotojams. Kiekvieno dienos centro lankytojo sugebėjimai yra skirtingi: vienas gali tik piešti, kitas tiesiog vartyti žurnalus. Dar kitas - gali daryti puikius rankdarbius. Prie kiekvieno žmogaus reikia prisitaikyti.
Koks yra savanorių laisvalaikis? Julijo Esteban Manzares: Šoku lietuvių liaudies šokius. Viena savanorė paprašė būti jos pora. Aš pabandžiau ir man patiko. Man tai kaip treniruotės, kaip aerobika. Nemažai keliauju. Praėjusį pusmetį, prasidėjus žiemai, nekeliavau - nebent į parduotuvę nusipirkti maisto. Lietuvoje labai šaltos žiemos.
Gergas Tothas: Aš turiu puikių prisiminimų iš buvimo Lietuvoje. Išbandžiau tranzavimą, laisvalaikiu žaidžiau rankinį. Pirmąjį mėnesį nuėjau į rankinio klubą ir paklausiau, ar galėčiau tapti komandos nariu. Jie sutiko. Paskui dalyvavau viename vakarėlyje, kurio metu tapau oficialiu komandos nariu. Tas vakarėlis buvo su pirtimi ir šuoliais į upę. Šauni patirtis.
Kokie prisiminimai apie metus, praleistus Lietuvoje? Julijo Esteban Manzares: Manau, kad šie metai - vieni geriausių mano gyvenime. Gyvenu naujoje šalyje, kuri man patinka. Per savo gyvenimą svajojau aplankyti 5 šalis: Ispaniją (dabar joje gyvenu), Škotiją ir Baltijos šalis. Taigi gyvenau Lietuvoje, aplankiau Rygą, Taliną. Turėjau galimybę aplankyti Švediją, Suomiją, Lenkiją, Vokietiją. Turiu draugų Biržuose, Vilniuje. Jaučiuosi iš tiesų labai gerai. Tik tiek, kad žiema labai šalta.
Manau aš niekada Lietuvoje nesijaučiau liūdnas arba vienišas. Nebent pirmąją naktį: buvau pirmasis iš visų savanorių, neturėjau kompiuterio. Tik mano koordinatorė šnekėjo angliškai, kavinėse rankomis turėjau parodyti, ką norėčiau valgyti. Manau, aš niekada nepamiršiu pirmosios dienos, nes ji tikrai buvo sunki. Tačiau dabar suprantu, kad žmonės Lietuvoje yra labai geri ir šilti.
http://ec.europa.eu/youth/youth-in-action-programme/european-voluntary-service_en.htm - plačiau apie savanoriavimo galimybes Europoje.
Europos savanorių tarnybos aprašymą rasi čia: http://www.eurodesk.lt/europos-savanoriu-tarnyba-lietuvoje
Savanorystė pasaulyje: http://www.eurodesk.lt/pasizvalgyk
„Žinau viską" talentingos žurnalistės Ievos Augulytės nuotrauka.
„Žinau viską" yra jaunųjų žurnalistų tinklas, sukurtas jaunimo informacijos tinklo Eurodesk Lietuva ir ES programos „Veiklus jaunimas" iniciatyva. Eurodesk pagrindas yra informacija apie finansavimo programas, iš kurių yra finansuojamos jaunimo iniciatyvos, bei mobilumas (studijos, stažuotės, darbas ir savanorystė) Europoje. Programa „Veiklus jaunimas" suteikia jauniems žmonėms neformalaus ugdymo(-si) galimybes bei finansinę paramą jų inicijuotiems bei įgyvendinamiems projektams, skatina Europos šalių jaunimo bendradarbiavimą.
