Lietuvių liaudies šokis turi ateitį! Tai patvirtino spalio 25 dieną Šiaulių „Saulėtekio“ gimnazijoje vykusi folklorinių šokių vakaronė. Ji subūrė per 150 bendraminčių. Į šią šventę atvyko ne tik Šiaulių miesto pradinių mokyklų, logopedinės mokyklos ir gimnazijų atstovai, bet ir vaikų liaudiškų šokių kolektyvas iš Naisių, „Saulės“ gimnazijos folkloro ansamblis „Saulala“ iš Biržų ir VŠĮ „Etnoklubas“ nariai iš Šilalės.
Organizuoti folklorinių šokių vakarones, skirtas mokiniams, paskatino Lietuvos didžiųjų miestų geroji patirtis ir respublikinės folklorinių šokių varžytuvės „Patrepsynė“. „Saulėtekio“ gimnazijoje vykstančios tradicinių liaudies šokių vakaronės jau turi savo trumpą istoriją – skaičiuoja penktus metus. Nuo 2008 metų drauge su Šiaulių kultūros skyriumi organizuojamas renginys lengvai rado kelią į jaunų žmonių širdis. Visą šį laikotarpį jaunimą į vieną bendruomenę buria „Saulėtekio“ gimnazijos mokytojas Arūnas Stankus. Jo meilę liaudies muzikai ir šokiui mokiniai ne tik vertina, bet ir patys įsitraukia į prasmingą veiklą.
Vakaronėje, be gimnazijos mokytojo Arūno Stankaus ir jo pagalbininkų mokinių, šventės dalyvius linksmino Šiaulių kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėja Diana Martinaitienė ir tautodailininkas, etnografas Albertas Martinaitis. Armonikos, dviejų smuikų, basedli ir būgno darni muzika nuo pirmų akordų abejingų nepaliko. Tad siautulingo šokio ritmu sukosi visi dalyviai. Kai šoko trypė pačios kojos, daina pati liejosi. Jaunimas, energingai šokantis vis kitą liaudies šokį, stebino ir žavėjo. Judrius šokius „Oželį“, „Gyvaterį“ keitė ratu šokami „Oira“, „Našlaitukas“, „Kiaulė grikiuos“, improvizuoti siūlė „Malūnėlis“, „Grečenikė“, tačiau karaliavo pajusti laisvę leidžiantis „Suktinis“ ir energingoji „Polkutė“. Sulig kiekvienu šokiu dalyvių jėgos ne seko, bet, priešingai, didėjo. Liaudies šokis nepastebimai ugdė pagarbos jausmą, skatino vertinti žmogaus ryšį su žmogumi. Iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi dalykai - švelnus rankos paspaudimas, trumpas žvilgsnių susitikimas ar pakutenimas - įgijo prasmę: svetimas tapo savas. Mokiniai vos ne vienu balsu sakė, jog būtent liaudies šokiui yra dėkingi už vienybės jausmą, jaučiamą teigiamą energiją, galimybę atsipalaiduoti ir susipažinti.
Tad džiugu, kad jaunimas mokosi sudėtingų pilietiškumo, tolerancijos ir gerumo pamokų. Belieka tikėtis, kad auganti karta ir toliau gyvens siautulingu liaudies šokio ritmu.
Lietuvių kalbos mokytoja Jūratė Montvidienė
