Festivalio „Sirenos 2011” svečiai iš Vengrijos teatro trupė „HOPPart“ sausakimšoje Nacionalinio dramos teatro salėje pristatė geriausią praėjusio sezono nepriklausomo teatro spektaklį „Koriolanas“ (režisierius Csaba Polgar) pagal W. Shakespeare‘o to paties pavadinimo pjesę bei ištraukas iš B. Brechto ir H. von Kleisto kūrybos.
Nors veiksmas teoriškai vyksta Romos imperijoje, bet praktiškai gali vykti bet kur, o ypač postsovietinėse šalyse. Kol liaudis badauja, o „tautos atstovai“ išdidžiai susikaupę pešioja moteriškus ūsiukus ar žiūri televizorių, prisireikia herojaus, kuris išgelbėtų šalį nuo priešų. Jis – Gajus Marcijus, žmogus, draskomas vidinių abejonių ir motinos ambicijų. Bet kaip revoliucija – tai Saturnas, ryjantis savo vaikus, taip ir didvyriai masėms reikalingi tol, kol fortūna persikrausto į pastarųjų pusę.
Nesugriaunama įtampa tarp patricijų ir plebėjų, arba amžinas klausimas, kurie jų yra vertingesni ir svarbesni valstybei, aktualumo nepraranda iki šiol, dėl ko, matyt,
Tačiau visas kovas nustelbdavo nuostabus vaidinančių aktorių ( Imre Baksa, Richárd Barabás, Gergely Bánki ir kt.) choras. Lengvai keliaudami per skirtingus muzikos žanrus (ypač efektingai skambėdavo a capella), emocine prasme nukeldavo kažkur toliau, kur nėra jokių intrigų ir žodžiais draskomos dramos. Pastebėtina, kad dažnu atveju nesąmojingais vingiais norėjosi scenoje tik ir teliktų daina...
Dviejų, sakykime, priešybių derinimas (filosofiška buitis (būtis?) arba filosofija buityje) idėjine prasme visiškai pasiteisino, nes neperžengta riba, skirianti teatrą nuo saviveiklininkų anekdotų „skaldymo“ scenos. Atviriausias nuoširdumas ir XX amžiaus 9 –ojo dešimtmečio „stiliuko“ sportiniai kostiumai, sodrus moterų makiažas ir neįtikėtinai išraiškingas kibiras viduryje scenos, į kurį laša vanduo, bei, žinoma, nesumeluota tauriųjų gėrimų tradicija pilnomis stiklinėmis, nė kiek nedisonavo su, atrodytų, „netinkamu“ tai erdvei tekstu, bet kaip tik kėlė naujus klausimus: kiek toli mes pabėgome ir ar apskritai kiek nors pasikeitėme, patobulėjome nuo demokratijos atsiradimo laikų. Kita vertus, dėl formos specifikos neišsikristalizavo gilesnės psichologinės įžvalgos, painesni veikėjų charakteriai. Šiaip ar taip, pagrindinis klausimas išlieka: ar mūsų visuomenei išskyrus duoną ir žaidimus daugiau nieko netrūksta?
