Birželio 25-30 dienomis vyko 25-oji Jaunųjų Geografų mokyklos vasaros stovykla. Simboliškai ji buvo rengiama ten pat, kaip ir pati pirmoji – Labanoro regioniniame parke, šįkart prie Ešerinio ežero. Jau daugiau nei metus besimokančių atkurto JGM mokinių būrį papildė grupelė fuksų. Kartu su jais stovyklavo keletas LEU studentų, ir, kas be ko, stovyklos vadovai – Virginijus Gerulaitis, Rasa Rutkauskienė, Sabina ir Dalius Pranculiai, Genovaitė Kynė bei Živilė Krupickaitė. Na, o paskutinėmis dienomis stovyklą papildė ir vadinamieji „Senieji JGM vilkai“ – buvusieji Jaunųjų Geografų mokyklos mokiniai.
Pirma emocija atvykus buvo nežinomybė. Kelionė miško keliuku visus suglumino, o nusigavus į vietą ir neradus ten nieko visi pasimetėme. Gal ne ten atvažiavom? Kas žemėlapyje, kas pasitelkę išmaniųjų telefonų navigaciją – visi tikrinome, ar esame reikiamoje vietoje. O dar tas lietus... Tačiau visas abejones išblaškė atvykę LEU studentai, garantavę, kad esame vietoje. Visi nudžiugo, atkuto, pakelta nuotaika atsispindėjo ir tarpusavio pokalbiuose. Antrakursiai šnekučiavosi, o pirmakursiai dar buvo gana nedrąsūs. Po kurio laiko prasidėjo stovyklaviečių įrengimas, mini miestelio iš palapinių statybos. Visiems atvykus susipažinome su programa, atlikome formalumus, ir, aišku, sušokome Laurenciją, pradėjome rūpintis malkomis, skirstytis budėjimus. Vakarop įrengėme meteorologinę stotelę, už kurios stebėjimus buvo atsakingi antrakursiai. Pavakarieniavę (maistą, suprantama, gaminomės patys ant laužo) sužaidėme kelis pažindinimosi žaidimus ir teko eit miegot.
Antrąją dieną, pasimankštinus ir papusryčiavus, mes, antrakursiai, greitai prisiminę orientavimosi vietovėje pagrindus, sudarinėjome stovyklos planą. Tuo tarpu pirmakursiai mokėsi orientuotis vietovėje, skaityti žemėlapius, naudotis kompasu, o antrąją dienos pusę vaikštinėjo ir rinko augalus, mokėsi jų pavadinimus. Antrokai stovyklos planą sudarė susiskirstę į 3 grupes. Kiekviena grupė gavo po vienodą stovyklos ploto dalį, kurį reikėjo perteiki ant lapo sužymint toje dalyje esančius visus nejudančius objektus – nuo kelmo iki palapinės ar pastogės. Darbai ėjosi gana sklandžiai, tačiau, žemėlapius sudėjus, jie nevisiškai sutapo, todėl juos teko kiek pakoreguoti. Na, o po vakarienės laukė smagiausias visos dienos užsiėmimas – orientavimosi varžybos. Šiemet jos buvo daug sudėtingesnės, nei prieš metus. Dauguma užstrigome ties pačiu pirmuoju punktu. Kiti punktai ėjosi gana sklandžiai (bent jau man). Tačiau dėl keleto klaidų likau ketvirtas. Vis vien esu patenkintas dėl savo pasiekimo. Tad, kas gavę, kas negavę apdovanojimus, visi patraukėme miegoti.
Trečioji diena pirmakursiams buvo susieta su turizmo technikos pagrindais. Tuo tarpu antrakursiai išžygiavo tirti upelio. Vargais negalais atradę upeliuką ištyrėme jo ištakas, žiotis, vagos plotį, vidutinį gylį, skerspjūvio plotą, srovės greitį, nuotekį, dugno litologiją, upelio aplinką, florą ir fauną, taršos šaltinius, nubraižėme skerspjūvio schemas. Po pietų mūsų laukė pažintis su pelke. Prieš tai susipažinę su ja ir regioniniu parku teoriškai, turėjome „džiaugsmo“ ja ir pasivaikščioti. Kiekvienas išbandėme savo guminių batų atsparumą vandeniui, kai kuriems „pasisekė“ juos ir prisemti. Kupini įspūdžių grįžome į stovyklavietę ir galutinai pasiruošėme vakaro pramogai – krikštynoms. O krikštynų scenarijus buvo toks: įslaptinta informacija. Krikštynų pabaigoje fuksai gavo geografinius krikšto vardus, buvo išterlioti mėlynėmis, prisiekė didžiajam geografui ir gavo „zielionkos“ žymę. Galiausiai, sutemus, kupini įspūdžių visi patraukėme palapinių link.
Ketvirtąją dieną, kol pirmokai tyrė dirvožemį, ežero pakrantę, antrakursiai prisiminė turizmo technikos pagrindus (alpinizmo įrangos užsidėjimą bei naudojimą), įgijo naujų įgūdžių su kita, lig šiol beveik nematyta įranga. Po pietų susipažinome su augimviečių geografija, kokie augalai kokioje dirvoje auga, kokie augalai savo žydėjimu praneša, kad gamtoje prasidėjo tam tikras metų laikas, o kokie gali atstoti laikrodį. Galiausiai, po vakarienės, mūsų laukė turizmo technikos varžybos. 25 pirmakursiai ir antrakursiai buvo suskirstyti į mišrias komandas po 5. Mūsų komanda, pasivadinusi „Like a boss“, užėmė 4-ąją vietą, tačiau mūsų šūkis „Širdyse mes visada pirmi“ mus lydi iki šiol. Po rungtynių visos komandos gavo prizus ir visi, įsiaudrinę ir patenkinti, su džiaugsmu ėjome gulti.
Penktąją dieną abi grupės išėjo į Lietuvos etnokosmologijos muziejų. Nors jis yra viso labo už 2,5 km nuo stovyklavietės, žygio ilgis išsiplėtė iki kažkur 10 km, nes tiesaus kelio nėra. O po keturių dienų gyvenimo gamtoje šis atstumas pasidaro ne toks jau ir mažas. Muziejuje susipažinome apie kosmoso tyrimų pažangą nuo įsivaizdavimo, kad Žemė – plokščias Visatos centras, iki suvokimo, kad esame mažytė dulkelė bekraštėje erdvėje. Muziejus praplėtė mūsų akiratį kosmoso erdvėse, parodė, kokie mes menkučiai. Pamatėme spalvingus kosminius vaizdus, kurie išties įvyko prieš milijonus metų, tiesiog atstumas toks didelis, kad tie vaizdai, skriedami šviesos greičiu, pasiekė mus tik dabar. Pamatę pasakiškų vaizdų ir pasižvalgę po Labanoro regioninio parko apylinkes iš viršaus patraukėme namo. Ten, prieš eidami ilsėtis, nes vakare laukė naktinis žygis, apibendrinome meteorologinius stebėjimus. Na, o pailsėjus, mūsų laukė mėgstamiausia stovyklos dalis – naktinis žygis. Jis vyko kartu su buvusiais JGM nariais. Pasiskirstę po du ar tris išėjome numatytu maršrutu, kuriame mūsų laukė studentai ir Živilė, bandantys išgąsdinti. Mūsų grupelė iš dvejų žmonių dar pradžioje susiformavo iki 4, o kai paklydome, jau buvome šešiese. Laimei, pailsėję ir pasistiprinę, pasitelkę orientacines žinias ir kompasą, nesunkiai radome kelią ir sėkmingai grįžome švintant. Išsekinti su džiaugsmu patraukėme palapinių link. Ryte aptarėme stovyklą, sužinojome namų darbus ir atsisveikinome. Aišku, prieš tai sušokę Laurenciją.
Labai dėkoju JGM vadovams, studentams ir nariams už puikią stovyklą. Buvo be galo smagu. Tikiuosi, perlipsiu namų darbų barjerą ir susitiksime rudenį.
Susiję tekstai:
Skaitytojo pasakojimas: įspūdžiai iš Jaunųjų geografų mokyklos vasaros stovyklos (nuotraukos)
