Festivalyje „Plartforma“ pasirodė ir lietuvių menininkai. Choreografė ir atlikėja Rūta Butkus pristatė savo programą „Šventė“.
Šviesų idėja: Rūta Butkus, Dovilė Petkūnaitė
Šviesų dailininkas: Vilius Matvejevas
Prodiuseris: VŠĮ „Menų spaustuvė“
– Bežiūrėdama jūsų spektaklį bandžiau išskirti vieną idėją, kuri būtų tarsi žinutė žiūrovams, tačiau tai padaryti sekėsi sunkiai, nes ėmė įvairiausi jausmai. O ko siekėte Jūs?
– Be abejonės, svarbu tai, kad publika perskaitytų žinutę, tačiau labai svarbu ir kiekvieno žmogaus interpretacija. Muzika ir šokis palieka daug vietos interpretacijai. Tačiau to, kad perskaitytų tą žinutę, aš labai noriu.
– Jūsų pasirodymo objektas yra laukianti moteris. Ko ji laukia?
– Tai moteris, kuri laukia pati savęs. Sunku tai apibūdinti žodžiais, turbūt todėl ir išreiškiu save muzika ir šokiu. Svarbu, kad sugrįžtume patys pas save.
– Kaip galvojate, ar šiuolaikinėje visuomenėje daug žmonių, kurie laukia patys savęs?
– Manau, kad ne. Todėl ir rinkausi šią temą.
– Gal galite sukonkretinti, kokie įvaizdžiai pasirodo šiame laukime?
– Tai Dievo ir mirties laukimas. Pabaiga visada duoda pradžią. Tai, taip vadinamasis Dievas, kurio negalime pasiekti. Vieni tai vadina Dievu, kiti Visata, treti gyvenimu ar dar kitaip. Bet visi turi tikėti.
– Esu girdėjusi, kad laukimas formuoja asmenybę. Ar sutinkate su manimi? Kaip manote, kas dar galėtų suformuluoti visapusiškai tobulą asmenybę?
– Tiesa. Tobula asmenybė formuojasi, kai žmogus bando pažinti save. Jis turi turėti savo nuomonę, viską matyti ir reaguoti, o savo pasaulėžiūra įtikinti žmones. Jie neturi sutikti su visuomenės nuomone ir kai visi sako: „Taip“ - linkčioti, jie turi galvoti: „Tai tiesa, ar ne?“.
– Kokie jausmai apima pasirodant auditorijai?
– Labai stiprūs. Jie priklauso nuo auditorijos: ar ji tave girdi, klauso, supranta, prieštarauja... Aš gaunu energiją iš žmonių ir ją atiduodu atgal.
– Kokios žiūrovų reakcijos į jūsų pasirodymą norėtumėte?
– Noriu, kad jie reaguotų. Jie gali nesutikti, pykti ar prieštarauti. Man labai svarbu, kad jie nebūtų tik pilka masė ir turėtų savo nuomonę.
– Esate dirbusi su O.Koršunovu, tačiau būtent šios idėjos autorė, choreografė ir atlikėja esate Jūs pati. Ar galite įvardyti darbo skirtumus? Kaip dirbti lengviau: kai tereikia išreikšti režisieriaus idėjas, ar kai reikia išpildyti iššūkius, duodamus pačiai sau?
– Kiekviena situacija turi savo pliusų ir minusų. Jeigu režisierius geras, tai jis netrukdo, o padeda dirbti. Kai viską darai vienas pats, yra kitų privalumų. Kiekviena užduotis turi savo patrauklumo, sudėtingumo ir lengvumo. Iš tiesų, nežinau. Tai vidinė kelionė, kuri reikalinga ir tokia, ir kitokia.
Nuotr. Iš Menų spaustuvės archyvo. Autorė E.Maceinaitė
