Jau ne pirmus metus Vilniaus „Domino“ teatre rodomas režisieriaus Cezario Graužinio lyrinė komedija „Bučiuoju, Oskaras“, pastatyta pagal Eric-Emmanuel Schmitt apysaką „Oskaras ir ponia Rožė“. Tai spektaklis skirtas įvairaus amžiaus žmonėms, bet svarbiausia - pačiam žmogaus gyvenimui bei jo paties tikėjimui.
Spektaklio siužetą ir idėją kuria gerai žinoma „Cezario grupės“ aktoriai, tai Julius Žalakevičius, Vytautas Kontrimas, Brigita Arsobaitė, Paulius Čizinauskas, Vilma Raubaitė, Jovita Balčiūnaitė. Paties veiksmo pagrindinis herojus mažas, dešimties metų berniukas vardu Oskaras, kuriam nustatyta mirtina diagnozė. Vaikas negali suprasti, kodėl suaugę žmonės – gydytojai, jo paties tėvai bijo jo diagnozės ir dėl to priverčia juos gailėti Oskaro. Gailestis užplūsta ir patį Oskarą, jog būdamas dar tik mažas vaikas, turės atsisveikinti su pasauliu ir gyvenimu, kurio dar nespėjo pažinti.
Paskutinėmis dienomis ligotą Oskarą nuolat lanko miela senučiukė ponia Rožė, kuri suteikia vilties, paskatinimo džiaugtis ir labai tikėti Dievu. Ji pasiūlo berniukui kiekvieną dieną paprašyti Dievo vieno noro, kuris tampa jo sielos laišku ir kasdieniniu ramsčiu. O likusias dvylika gyventi dienų – paversti gyvenimo dešimtmečiais. Taip Oskaras per šį trumpą laikotarpį susigyvena su savo greitai tirpstančiu gyvenimu, per kurį spėja patirti paauglystės pirmąjį bučinį, meilės prisipažinimą, taip pat ligotai mergaitei Pegei Blu. Su kiekvienu dešimtmečiu Oskaras įsijaučia į savo valandomis besikeičiantį amžių bei išgyvena šeimyninių santykių ir net vidurio amžiaus krizes bei senatvės sunkumus.
Šiuo žvėrišku tempu pragyventu gyvenimu pagrindinis herojus susitaiko su gyvenimu, mirtį priima kaip svarbią gvenimo dalį ir užduotį bei susitaiko su pačiu Dievu, kuris vienintelis turi teisę jį pažadinti. Būtent šis spektaklis mums primena, ką dažniausiai užmirštame, jog į pasaulį reikią žiūrėti taip, lyg pirmą kartą, nes tik tada jis spindi ryškiausiomis spalvomis.
