Šįkart buvo aplankytas Viliaus Malinausko režisuotas spektaklis pagal David Lindsay – Abaire‘o pjesę „Triušio landa“ (angl.: „Rabbit Hole“) Vilniaus mažajame teatre.
Tai spektaklis apie porą, išgyvenančią „potrauminį“ laikotarpį ir besimokančią susitaikyti su sūnaus mirtimi. Ir apie tai, kaip visi jaučiasi paliesti netekties skausmo, pamiršdami, kad ne „aplinkiniai“ turi su tuo gyventi ir „nešiotis kišenėje“.
Bet nei motina (Becca, vaidina Ineta Stasiulytė) nei tėvas (Howie‘is – Mantas Vaitiekūnas) nepasiduoda žudančiai agonijai. Jie bando susitaikyti skirtingai, užsisklendę savo vienatvėje, taip tik patvirtindami, kad kolektyvinio skausmo nebūna. Becca – ryškesnė, atviresnė, ieško ir kelia klausimus, o ne priima viską „kaip dievulis davė“. Įvairiapusis I. Stasiulytės sukurtas personažas, puikiai savyje derina melancholiją, liūdesį ir tarsi natūraliai išsprūstantį, o ne priverstinį, dėl savęs paties, humorą.
Jos sesuo Izzy (Agnė Šataitė) – visiška priešingybė: tiesmuka, atvira, ekspresyvi, kartais net per daug ryški, jog, prieštaraujant vienai iš kertinių spektaklio minčių, užgožia How’į, kuris ir taip yra gan mįslingas (taip ir nepaaiškėja, kas jam buvo ta kita moteris). Statistinis lėtas ir ramus žmogelis, todėl susidaro įspūdis, jog jis labiau ilgisi buvusios rutinos, o ne sūnaus. Jason’as (Martynas Nedzinskas) – paauglys, „laikantis“ pasakojimo liniją, yra statiškas, „per eilinis“, tad ir jo nešama žinutė miglota, nors stipri („Kituose pasauliuose kiti mes yra laimingi“).
Visus veikėjus apjungia ir išlygina I.Stasiulytės vaidinama Becca, ypač įspūdingas jos tandemas su Nat (Inga Burneikaite – Izzės ir Baccos mama), kuri taip pat išgyveno (ir tebeišgyvena) savo dramą. Epizodas, kai žaislai yra atrenkami ir perdedami į kitas dėžes (metafora kalba pati už save), tada trumpas stabtelėjimas ir po jo sekantis pokalbis – visa tai neatrodytų reikšminga ir toli gražu nebūtų viena iš įsimintiniausių scenų, jei būtų pateikta kitaip: skubant ir dramatiškai draskantis.
Nepriekaištingai išbaigta ir jausmais sodri pabaigos scena, kai net į priešingas puses „žiūrintys“ bateliai yra paliekami neatsitiktinai, tampa dar viena spektaklio „Triušio landa“ stiprybe.
Bet iš tikrųjų didžiausias šio spektaklio koziris yra tiesiog tobulai išlaikyta trapi įtampa tarp ore tvyrančio liūdesio, skausmo ir labai jaukaus, šilto, bet jokiu būdu ne banalaus, humoro. Meistriškai perteikta nuotaika, kai pusiausvyrą praradę žmonės, gali čia pat ir verkti, ir juoktis. Pirmu smuiku grojantis psichologizmas, kai nėra nė vienos tuščios ar neiškalbingos tylos, nepaleidžia dar ilgai, bet tik gerąja prasme.
