Jeigu reikėtų rekomenduoti geriausius Vilniaus mažojo teatro spektaklius, tai neabejotinai „Trys aukštos moterys“ pagal to paties pavadinimo Edward Albee'io pjesę būtų aukščiausioje pozicijoje.
Tai dviejų dalių drama, režisuota Ramunės Kudzmanaitės, apie skausmingą egzistencinę tikrovę, nes gyventi – tai mirti. Trijų aukštų moterų, o kartu ir visų moterų ciklišką nusivylimą, kai žodis „tikėtis“ eilinį kartą atneša vien liūdesį.
Tai – trijų moterų pokalbis apie [ne]reikšmingus dalykus, iš kurių susideda visas gyvenimas. Alegorijų ir simbolių pagalba sukuriami įtaigūs, psichologiškai motyvuoti charakteriai. Kartų konfliktas tarp jauniausios moters (26 m.), kurios vaidmenį atliekanti Ineta Stasiulytė puikiai perteikia įvairiapusį personažą, nė vienos jo spalvos neperspausdama, ir seniausios („Kiek man? 91 ar 92 metai?“), kurią vaidina Larisa Kalpokaitė. Seno žmogaus vienu metu nepasitenkinimas savimi ir tais, kas aplinkui, irzlumas, kartu su nesumeluotu solidumu, išdidumu dera taip harmoningai ir, svarbiausia, be jokio „marazmiškumo“ atspalvio (kaip, pavyzdžiui, Masalskio „Pasaulio gerintojas“), jog sukuria kone autentišką vaizdinį, kurį dažnas žiūrovas gali rasti savo aplinkoje.
Vidurinioji moteris (52 m.) – R.Kuzmanaitė yra tarsi tarpinė grandis, jungianti dviejų kitų moterų pasaulius, pati atstovaujanti jiems abiems, todėl natūraliai šiek tiek blankesnė, ne tokia ryški.
Spektaklyje „Trys aukštos moterys“ justi ne vien realistinės (daugelis pasakytų – pesimistinės) pasaulio nuojautos, bet ir sodrus humoras. Aštri ironija, kylanti iš įgimto (o gal įgyto?) skepticizmo, leidžia retsykiais pailsėti nuo vienkartinių nosinaičių glamžymo prie akių...
Sudėtinga drama ir jos temos, be užuolankų permąstančios neva savaime tokius suprantamus dalykus, kaip sūnaus meilę (jei sūnus – tai myli?), moters kovą už vietą ne pavėsy, o po saule...
