Dar šviežias, tik pora mėnesių alsuojantis, choreografo Vyčio Jankausko spektaklis „Judantys taikiniai“ ir vėl taikėsi į menų spaustuvės juodosios salės žiūrovus. Lėtai, tačiau tikslingai kintantis ir naujas formas išbandantis choreografas žengia arčiau sociumo ir, panašu, siūlo ir mums arčiau pažvelgti į žmonių tarpusavio santykius, jų ydas, egoistinių motyvų vedamas aistras ar kartais net jų būtinybę.
Intriguojanti, nors stipriai tarp šokio bei teatro kūrėjų, populiarėjanti erdvės tranformacijos raiška V.Jankausko spektaklyje kviečia žiūrovą tapti taikiniais ar net nusitaikyti, už po juodai balto kvadrato rėmų. Toks artumas ir jaučiamas prakaito skonis leidžia mums pasijusti vyksmo dalyviais, o šokėjams atvirkščiai, primena, jog jie keturiomis pusėmis stebimi ir tarsi tikrinami žiūrovo. Skirtingai nuo buvusių šokio spektaklių, šiame naujų veidų ir jų atsineštos plastikos įvedimas suteikė kitokios, išskirtinės estetikos, kuri tarsi išėjo iš po švelnaus, išbaigto bei tikslingo Jankauskiško stiliaus rėmų.
Juodas kvadratas, kurį gaubia baltas, tą pačią formą pratęsiantis kelias, primena juodąją skylę, kuri tarsi įtraukia spektaklio veikėjus (šokėjus) į sąlyčio, tarpusavio bendravimo neišvengiamumo terpę. Čia abejingumą, keičia susidomėjimas ar net priverstinis kito sudominimas, pritraukimas savęs link. Egoizmo tematika ir jo skirtingos apraiškos šokėjų judesiniuose pokalbiuose leidžia atpažinti ir kasdienėse žiūrovų situacijose įstrigusius momentus, o taip pat ieškoti ir kūrėjų užkoduotų žinučių.
Savo rėmų nepaliekantys šokėjai abejingi vienas kitam, tol kol nesuranda egoistiškų užgaidų ar net iš tikrųjų šilto noro tapti kito žmogaus dalimi, būti ne tik pastebėtam, o plėsti savo galimybes, manipuliuoti, gal net naudotis taikyklyje atsidūrusiais herojais. Įsiliepsnojusiam Dovydui Letkauskui, gal piktai, o gal ryžtingai įpučiant ugnies į beprasmį kitų sizifo maratoną bėgusiųjų kasdienybę spektaklio veiksmas perspina pokalbiais dviese, tryse ir net keturiese. Kanonu tekantys ir pasikartojantys judesiai leidžia mums grožėtis plastika, ieškoti veikėjų salyčio priežasčių ar net pasėkmių, tačiau gebėjimas nuspėti tėkmę, truputį nuvilia. Todėl būtent tokiu momentu buvimas ypač arti šio vyksmo, nesuteikia tos satifakcijos, vidinės paslapties atradimo stebint kintančius tačiau kartu vienodus herojų pokalbius.
Paklūstantys, o kartais pasiduodantys kito valiai ir įtakai šokėjai įgauna pagreitį, perima vienas kito judesinę kalbą, keičiasi ir kartais nepaklūsta ritmingam eksperimentinės grupės Vu Nhat Tan muzikiniam kismui. Panašu jog vyksmo eigoje, toks tarsi įpintas nesibaigiantis apsikeitimais savo ydomis ir tisklingu išnaudojimu vargina spektaklio herojus, verčia juos sustoti ir tapti savo pačių taikyklyje, kuris virts nebe tokiu maloniu užsiėmimu.
Spektaklio pabaiga mus sąlyginai nukelia į jo pradžią. Tarsi kampuotas, bet vis dėlto finišo neturintis maratonas atsigręžia jau ne tik į keturis šio spektaklio herojus, tačiau ir į mus. Ar tai perspėjimas ar tai retorinis klausimas - nežinia, bet mes visad esame kažkieno taikiklyje bei į kažką, sąmoningai ar nesąmoningai, nusitaikę.
Kaip ir po bet kurio spektaklio, jo pabaigoje įsliūkina vidinis gausmas, kažkoks nebylus, bet mintis narpliojantis dėdė, kuris pastato į tam tikrą būseną. Toji būsena po „Judančių taikinių“ buvo, lyg truputį nuprigėrus, truputį nepavalgius, tarsi nubėgta pusė kelio ir numota ranka. Tai ne kritika, tik aštraus, drąstiško, tokio tvirto režisūrinio sprendimo trūkumas. Tarsi norėjosi konflikto, stipresnės užuomazgos ar net dar nepažintos, pakitusios pateikimo formos. Taigi tikiuosi, kad su laiku, spektaklio nusitaikymo kampai paaštrės ir jis įgaus savo grynumą bei iššaus.
