Kai tik įžengiu į „Nautilus“ klubą, mane pasitinka klegesys visų, kurie džiaugiasi muzika. O vos įžengusi į salę pajuntu, kaip sėdėdami po neoninėmis šviesomis žmonės kalbasi apie pasaulį, tai, ką vakar sapnavo, arba apie tai, ką galvojo važiuodami autobusu ir tik į salę įžengus šios dienos – vasario 25-osios – „Kalbančios muzikos“ atlikėjui Aidui Giniočiui visi nuščiūva. Tad koncertai – ne tik susitikimas su atlikėju, bet ir proga sisitikti vieniems su kitais (arba pagaliau išgyventi ką nors kartu (galbūt po ilgo laiko!))…
Aido Giniočio vardas žinomas daugumai – jį matę ir mažieji, ir suaugusieji, kurie širdyse, juk, vaikai. (Kaip į užduotą klausimą – kam koncertuoti smagiau? – atsakė pats A. Giniotis: „klausytojų aš nerūšiuoju...“. Nerūšiuokime savęs ir patys!). Vieni jau buvo džiaugęsi jo spektakliais, kiti prisimena vaikystėje matytus „Geltoną plytų kelią“ ir „Aukštyn kojom“ (ir tikriausiai vien tie prisiminimai yra tam, kad su džiaugsmu atsisuktum į juos... ir padainuotum apie Kurmį Ernestą arba mergaitę, kuri ieškojo namų. Ar dar prisimeni, ar ji rado savo namus?).
O koncerto metu buvo galima ne tik panirti į muziką, bet ir į istorijas, kurias atlikėjas noriai pasakojo atsakinėdamas į žiūrovų klausimus. Klausimai – patys įvairiausi – kartais sukeldavo šypseną, kartais susimąstymą, tačiau nuo scenos niekaip nenulipo šiluma, jaukumas, kurie įsikūrę, ten, rodos, ilgam. Kiekvienoje dainoje tikriausiai įmanoma surasti trupinį savęs, mažą nuotrumpą, kurią kažkada gal pametei... Tiesiog tam, kad galėtum surasti.
Baigiantis žiemai, „Kalbanti muzika“ moko žmones ne klausyti, bet išgirsti; moko, kad kiekviena muzika kalba, tereikia mokėti ją prakalbinti. Ir kai kitą kartą (o jis – su Gediminu Storpirčiu, jau kovo 21 d.) nuskambės paskutinieji šio ciklo akordai, jau mokėsime rasti muziką ir su ja kalbėtis. Tikiuosi...
