Kai mums duodamas vardas, tame rituale esame tik statistai. Retai kuriam tėvai vėliau paaiškina, dėl kokios priežasties, kieno skatinami jie savo atžalai parinko vieną ar kitą vardą. Tačiau dažnai jie keistu būdu suteikia informacijos apie žmogų ir įvardija žmogaus savybes.
Jau greitai bus ketvirtis amžiaus, kai Angelė Ševeliovaitė dirba Tytuvėnų gimnazijoje. Čia ji yra (jos vardas išvertus iš graikų kalbos reiškia pranešėja, šauklė) dialogo kūrėja. Mokytoja sujungia dvi kalbas (kas, tikriausiai, atitinka jos prigimtį – tėtis rusas, mama lietuvė), tobulėja pati ir labai aktyviai skatina tai daryti savo ugdytinius, nesvarbu, ar tai auklėtiniai, ar tiesiog mokiniai, kuriuos moko konkrečių dalykų. Ji stengiasi pastebėti vaikų ir jaunuolių talentus, padeda pražysti gražiems jų polinkiams: veda už rankos į prozos ir poezijos pasaulį, drąsina ir pataria pirmą kartą rizikuojantiems lipti ant scenos, moko mylėti tėviškę, gimtąją kalbą ir žmones. Dažniausiai šis dialogas išplinta į kolegų gretas, nes ir pedagogas juk negali visko mokėti, kartais reikia konsultuotis su kitomis lituanistėmis, muzikais, dailės mokytojais... Angelė yra labai pareiginga, sąžininga, dora, ištikima, nors šiais laikais, kaip rašė Justinas Marcinkevičius, šias savybes palaipsniui gali tekti įrašyti į „Raudonąją knygą“. Gal todėl moters darbus pastebi ir vertina gimnazijos administracija bei rajono valdžia.
Didelę savo darbo savaitės dalį Angelė skiria maironiečių būrelio veiklai. Su įvairių klasių mokiniais pedagogė rengiasi įvairių datų paminėjimams, domisi poeto ir visuomenės veikėjo Jono Mačiulio-Maironio gyvenimu ir kūryba, dalyvauja respublikiniuose renginiuose, renka apie jį medžiagą bei įvairias senas knygas, prižiūri miestelio istorijos, kultūros paminklus. Be to maironiečiai aktyviai bendradarbiauja su kultūros centru, biblioteka, miesto bendruomene. Rengia tradicija tampančias akcijas „Padovanok knygą gimnazijos bibliotekai“. Šiais metais ji bus skirta Knygnešio dienai paminėti.
Kai prieš keletą metų Angelė Ševeliovaitė su visa komanda ir savo auklėtiniais aukštai pakėlė Šimtadienio šventės meninio, estetinio lygio kartelę, tai dabar jau kelintus metus iš eilės šie tradiciniai renginiai nuskaidrėjo, neteko prasto skonio ir banalybių apnašų. O kur dar kiekvienais mokslo metais kartą ar du pagal Angelės scenarijus organizuojami valstybinių švenčių paminėjimai!.. Tai kupini lietuvybės ir meilės Tėvynei renginiai, kai žiūrovai girdi ir pakilius, ir kasdieniškus žodžius, įsiklauso į jų prasmę ir suvokia, kokiu keliu reikėtų eiti, kur yra Lietuvos piliečio pašaukimas. Deja, gyvenimas už gimnazijos durų daug ką pateikia niūresnėmis spalvomis...
Kasdienybėje mokytoja Angelė pasižymi gebėjimu atskleisti visiems rūpimas problemas, siekiu spręsti sudėtingas situacijas čia ir dabar, o ne už akių, apgaubia kolegas ir ugdytinius nedirbtiniu dėmesingumu ir meile. Namuose pedagogės niekas nelaukia, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad ji yra vieniša. Angelė dažnai skuba į gimtąją sodybą, kurioje gyvena vaikų pagalbos vis sulaukianti mama, kur savaitgaliais ar per atostogas susitinka su šeimas seniai sukūrusiais broliu ir seserimi bei gausiu būriu artimųjų. Jiems ir artimiems kaimynams tarsi ant angelo sparnų atnešami Angelės rūpestingumas, meilė ir užuojauta.
„Visada žemėje per maža gerų žodžių – meilės, tiesos ir dėkingumo žodžių. Mes dažnai taip ir išsiskiriame, nepasakę jų vienas kitam, nusinešame, užgniaužę juos savo širdyse. Ir praeiname abejingi pro medį, paukštį, pro žydintį rugį ir pro kenčiantį žmogų, tarytum ne vienos žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtumėm“. Tai vėl Just. Marcinkevičius žodžiai. Šią šventišką pavasario dieną norisi tikėti, kad kiekvienas vertas dėmesio bus pastebėtas, jo darbai ir poelgiai įvertinti, o tikri jausmai ir žmoniški poelgiai bei santykiai neišnyks...
Straipsnio ir nuotraukų autorė - Bronislava Buchienė.
