Gegužės 4–10 dienomis Lietuvos keliais iš Anykščių Vainuto link riedantis arklio kinkinys pasiekė pusiaukelę – ką tik pervažiavo iš Aukštaitijos į Žemaitiją. Juo važiuojantys Anykščių muziejininkai, prisimindami prieš 160 metų taip keliavusį Antaną Baranauską, rašo kelionės dienoraštį. Šiandien – Arklio muziejaus muziejininko Audriaus LASKAUSKO pasakojimas apie trečiąją kelionės dieną.
Žemuosiuose Kapliuose, netoli Kėdainių, naktis trumpa, keliamės anksti. Iki šios dienos kelionės tikslo – Pernaravos – beveik 40 kilometrų.
Mūsų vadeliotojas Albertas Marazas, vos tik nusiprausęs, skuba pas Varsą. Kumelė vėl gauna porą cukrinių runkelių iš to maišo, kurį išvakarėse gavome dovanų Šėtoje.
7-ą ryto mes jau atsisveikiname su svetingaisiais Zinaida ir Rimantui Kleivais ir judame Daukainių link. Vos tik juos privažiavus, pakeliui mus pasitinka garbaus amžiaus moteris, prisistatanti Marijona. Ji mums skuba patikslinti, kad tie Daukainiai, pro kuriuos važiavęs Antanas Baranauskas, lieka atokiau nuo mūsų kelio. Marijona pasakoja, kad iš viso didelio Daukainių kaimo, šiose vietose netoli Kėdainių buvusio iki Pirmojo pasaulinio karo, iki šiol teliko vos viena sodyba, stovinti už gero kilometro nuo dabartinės Daukainių gyvenvietės.
Pro Aristavos tvenkinius važiuojame Taučiūnų link. Nors ir skubėdami, čia vis vien trumpam sustojame prie paminklo Povilui Lukšiui, pirmajam lietuviui, 1919 m. žuvusiam Nepriklausomybės kovose.
Ties Kėdainių miesto riba mus jau pasitinka policijos ekipažas. Kelionės saugumo dėlei jis mus lydės gatvėmis. Tik vežimo palydovas šuniukas Briusas nelabai patenkintas, kad šią kelio atkarpą jam teks įveikti, tupint vežimaityje...
Sustojame ties paminklu Radviloms. Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis, remdamasis A. Baranausko dienoraščiu, juokaudamas įrodinėja, kad Kėdainių kraštas už Anykščius gražesnis. Man rūpi jam įrodyti, kad visa Lietuva graži, tik mes ne visuomet tą grožį įvertinti mokame. Su kėdainiškiais pabendravę, traukiame Josvainių link.
Kelionė įdienojus neprailgsta. Intensyvaus transporto kelyje Varsa jaučiasi puikiai. Ne vienas vairuotojas, greitį sumažinęs, mums moja ir sėkmės linki.
Čia pat ir Josvainiai. Bendraujant su Josvainių gimnazijos pradininkais, matosi jų akyse žibanti meilė arkliui. Tai dar kartą mums liudija žmogaus prieraišumą arkliui kaip geriausiam draugui iš gyvūnų...
Pietų metas. Užsukus į Josvainių kavinę, barmenė Jurgita pirmiausia skuba teirautis, ar nereikia vandens Varsai, tik paskui jau priima ir mūsų užsakymą. Pasistiprinę traukiam Pernaravos link. Kelyje automobilių reta, bet sutiktųjų dėmesio mums netrūksta.
Varsa ne geležinė, ji jau norėtų poilsio. Albertas suka Šušvės upės link, prie užtvankos. Galime ir pailsėti ne mažiau kaip pusantros valandos. Čia pirmiausia krenta į akis šiukšlės pakrantėse. Na, nejaugi taip sunku poilsiautojui, žvejui susirinkti savo šiukšles, neteršiant gamtos?.. Kraštovaizdžio nepuošia ir kolūkio laikų fermų griuvėsiai prie Šušvės. Pasirodo, tarybiniais laikais tvartai čia buvo sustatyti pakrantėje palei upę, o gyvenvietė plėtėsi atokiau, pamiškėje...
Varsa paėdė, atkuto, tad po geros valandos pajudam Pernaravos link. Nors pamokos jau seniai pasibaigusios, greit subėga nemažas būrys moksleivių. Kur bepasirodytum – pakeliui moksleivių dėmesys žygiui akivaizdus.
Ir visiškai mus nustebina ūkininkas Antanas Pacaitis, kai Pernaravoje padovanoja avižų maišą! Tuo viskas nesibaigia - mokyklos kolektyvas pakviečia žygeivius užkąsti. Už tai didžiulis dėkui mokyklos direktorei Vitalijui Sorokienei, lietuvių kalbos mokytojai Loretai Andrulienei ir visam mokytojų kolektyvui, o atskirai ačiū Onutei, patiekusiai tokius nuostabius kepsnius!
A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus informacija
Mindaugo Karčemarsko nuotraukos
