Rašydamas šį straipsnį norėčiau atkreipti dėmesį į tai, jog tai nėra tam tikros ideologijos išraiška, bet tik tam tikros pastebėtos detalės, leidžiančios panerti į tai, kas protu gali būti suvokiama, tačiau nepatiriama ar net neapčiuopiama. Magija. Vienas pagrindinių okultizmo vaisių, labiausiai paplitęs ir greičiausiai turintis didžiausią įtaką tautoms.
Jeigu dabar pradėčiau dėstyti tam tikras magijos formas, kaip jas prisiauginti, kaip paruošti savo kūną, tiek fiziškai tiek dvasiškai, instrumentus, padedančius vienoje ar kitoje magijos dėsnių iššaukimo ceremonijoje, planetų išdėstymo schemas, paros optimaliausio laiko apskaičiavimus, prieš tai nenurodęs „juodžiausios" magijos pusės, galėčiau būti ekskomunikuotas, už propogavimą to, kas jau Senąjame Testamente buvo griečžiausiai uždrausta ir pasmerkta.
Jeigu asmuo, bandytų prisijaukinti paslaptį, bet tam nebūtų tinkamai pasiruošęs, paslaptis žmogų įsiurbtų į save. Todėl prieš įeinant į magijos pasaulį visuomet yra perspėjimas, - žmogus privalo atsisakyti savo aistrų ir prietarų.
Jeigu mes tikime magiją, tuomet turime tikėti ir tuo, jog egzistuoja dvasinis pasaulis, kuris yra neapčiuomiamas materialumu ir tai, jog viso to įtaką tiesiogiai valdo mus. Mes galime tai įvardinti teigiamom ir neigiamom iškrovom, srovėm, bet papraščiausiai ir geriausiai tai įvardijama Katalikų Bažnyčios mokyme – angelais ir demonais.
Nelendant į Pradžios istoriją, ar į angelų ir demonų funkcijas, nors tai čia atlieka pagrindinius elementus, pasakysiu tiek, jog naudojant kerus, užkalbėjimus ar ritualus asmuo nesusišaukia su „gerosiomis" dvasiomis. Kadangi asmuo, dažniausiai ieško savų interesų naudos, o į tai veda garbės, pelno ir savęs patenkinimo principai, magija kreipiama į blogąją pusę.
Galima prieštarauti ir nesuvokiant dėstyti, jog Bažnyčioje taip pat matome magijos apraiškų. Ostija, arba paplotėlis, pagamintas iš vandens ir miltų, aukojimo metu prisipildo Dievo kūno. Ir netikinčiam, ar to nesuvokiančiam, tai tikra tiesa, kuri veikia. Tačiau praktikuojantis katalikas, stengiantis gyventi Dievo Tiesoje ir sekti Kristaus mokymu, šį procesą priima kaip malonės dovaną, kuri "apsaugo" nuo pavojaus, kuris tyko visur.
Pridursiu ir tai, jog magijos principais pažeidžiami mažiausiai tikintys. Kuo didesnis pasišventimas Dievui, tuom stipresnė apsauga nuo visų užkalbėjimų, blogų akių ar kerų.
Jeigu vėl bandytų suinteresuotos grupės kontraargumentuoti, jog labai tikintys asmenys labai dažnai užpuolami demonų, ką rodo egzorcizmų praktika, pasakysiu tai, jog religingas asmuo atpažįsta blogio pradžią.
Psichoanalitikai tai vadina šešėliu, o kartais ir bando įrodyti, jog blogio pažinimas tai tėra dualizmas, kuris pajuntamas kūdikystėje, kuomet krūtis, kuri teikė gyvybę – maistą, staiga nebeteikia šios „amborzijos".
Tačiau demonų apsėdimas paveikia tuomet, kai blogis akivaizdžiai parodo savo veidą ir asmuo pajunta tikrąjį jo prisilietimą. Jog tai nėra psichikos padarinys, įrodo antgamtiniai, egzorcizmo metu atlikti, užvaldytojo veiksmai.
Kalbėdamas tokiomis apybraižomis noriu perspėti, jog magija yra viena iš priežasčių, kurios metu demonas gali apsėsti asmenį ir paveikti jo aplinką. Čia kartu seka ir palaidas gyvenimas, bei savanoriški sandoriai su šėtonu, kuriuos praktikantai dažnai pasirašo krauju ar inicialais ant savo kūno.
Alchemijos mokslo šviesuoliai, magijos atstovai, kurie išsivadavo iš savo inkstinktų ir aistrų, atradę gyvenimo formules pabaigė savo gyvenimus skurde, nesuprasti aplinkinių. Tai dar kartą parodo, jog magija atima iš žmogaus fizinio gyvenimo džiaugsmą, ką dauguma žmonijos stato viso gyvenimo prasmės priekyje. Kaip ir minėjau paradoksas tame, jog vienaip ar kitaip, asmuo atsisakė savo aistrų ar ne, magijos džiaugsmas tebus abejonės apvaizdoje.
Žinoma, valdžia ir galybės pakeri. Ar nenuostabi magijos galia, kuomet užtenka tik pasirodymo tam, jog iškristų banda gyvulių ar sunyktų pasėliai? Argi nemalonu išsiskirti iš visuomenės ir būti „aukštesniu" už kitus?
Magija egzistuoja. Rodyklės paslėptos įvairiose literatūrose. Nevardinsiu autorių ar jų knygų, nenoriu vertinti jų kaip magijos atskleidėjų, kadangi diduma jų, spontaniškai atradę užuominas, paslėptas simboliuose.
Visgi paslaptis nėra atskleista ir be abejo ji maskuojama. O visa tai paslėpti save prisivertėme mes patys, kadangi žmogus net pats iki galo nesugeba suprasti savęs, o Didžioji paslaptis, pakenktų ne tik pačiam, bet ir visatai, tik nežinia, kokiu mastu...
