Birželio 23 – tai diena, kuomet Lietuvoje švenčiama graži, vasariška ir labai lietuviška šventė – Joninės, kuri be tikro laužo pajūryje sunkiai įsivaizduojama. Birželio 23 – tai diena, kuomet Airijoje (konkrečiai kalbėsiu apie Korko miestą) švenčiama šventė, kurios nusistovėję keistos šventimo tradicijos man kelia šiurpą ir pasibaisėjimą.
Šią dieną airiai vadina „Bonfire night“ ir tiesiog savo gyvenamų rajonų kiemuose, pievose užkuria milžiniškus šiukšlių laužus, kurių netramdo nei vietiniai, nei jokios kitos (ne)atsakingos tarnybos. Akivaizdu – be tokio laužo jų šventė (o gal tiksliau būtų vadinti ją pavasariniu apsivalymu?) tai pat neįsivaizduojama.
Visi šie kalnai pradedami statyti gerokai prieš įsiliepsnojant „šventiniam“ laužui/pramogai. Mačiau, kaip žmonės į artimiausią laužavietę tempia senas lovas, sofas, televizorius, mikrobangų krosneles, žaislus, visas įmanomas ir neįmanomas buitines šiukšles, kurių per besaikį pirkimą prisikaupė tiek, kad nebėra kur dėti, o už jų išvežimą ir išmetimą tektų sumokėti valstybei gal kokius 50–100 eurų.
Mačiau, kaip vaikai (dauguma jų man čia atrodo laukiniai ir visiškai neprižiūrimi tėvų) iš prekybos centro pavogtais vežimėliais, iš namų į laužą tempė nusibodusius baldus, garažo liekanas, pradedant dažų kibirėliais, baigiant automobilių padangomis (!!!). Esu girdėjus, kad už tokių padangų sunaikinimą ir utilizavimą stambios įmonės turi sumokėti ne vieną tūkstantėlį mokesčių už aplinkos teršimą, tačiau šią dieną čia, rodos, visiškai niekam nerūpi gamtos problemos. Niekas net nekreipia dėmesio į 5 m aukščio šiukšlių kalną, tiesiog išdygusį jų namų kiemuose. Net nekalbu apie policiją, kuri neatrodo susidomėjusi, o dar labiau pasiruošusi tam, kas tuoj nutiks.
„June 23d. Bonfire Night, show begins!“ Apie šeštą vakaro padegami pirmieji laužai. Net neaišku, kas jį užkūrė, nes jau porą valandų kiekvienam rajone aplink tokį atliekų kalną laksto apie pusšimtis vaikų, kurių amžiaus cenzas labai platus: 5–19 m. Laužai įsiliepsnoja, tiesiog taip, niekieno neprižiūrimi ir nesaugomi. Neatsiranda nė vieno suaugusio, kuris pagrūmotų pirštu, o tuo labiau, ką nors darytų. Akivaizdu, tai jau taip pat įprasta, kaip lietus kiekvieną dieną. Visa tai tampa kažkokia nesveika pramoga – tėvai prie pat laužo atsiveda darželinukus parodyti, kaip ugnis niokoja jų senus daiktus, gatvių pakraščiuose sustoja automobiliai, atsidaro langus bado pirštais ir šypsosi. Nieko nesuprantu, kad nufotografuočiau visą šį „grožį“ turiu ištverti deginamos gumos, plastmasės tvaiką, pusė rajono skendi juoduose dūmuose, bet tėvai vis vien laiko savo vaikus pavojingų dujų koncentracijoje, lyg niekur nieko.
Klausiat, o kur policija, gaisrinė? Ne, ir aš negirdėjau. Nors porą kartų mačiau, kaip gaisrinė lėkė gatve, o kitą kart atvažiavę, pasisveikino su kažkuo iš vietinių, su kažkuo pasikalbėjo, palinkčiojo galva, pažiūrėjo į laikrodį ir taip pat greitai išdūmė žiūrėti (ne gesinti) laužo. O policijai čia darbo išvis nėra, juk kaltų nėra, nėra kam ir baudas rašyti.
Tokių laužų, kuriuos tikslingiau būtų vadinti šiukšlių kalnais, mačiau gal 15. Nežinau, kiek jų buvo visoje šalyje, bet tikiu, kad buvo. Tą vakarą, dėl sudegintų atliekų, miestas skendėjo rūko, miglos, dūmų ir smalkių mišinyje. Laužavietės rusens ir iš ryto, nuodindamos ir teršdamos orą. Dabar man kyla tik vienas klausimas. Ar Europa apie visa tai žino? Ar žino, jog viename mieste, gal ir visoje šalyje, šitaip švenčiama šventė, kurios padariniai gamtai neatlyginami? Ir visai nesvarbu, kad tai tradicija ar paprotys, žmonės akivaizdžiai yra abejingi. Ne kartą pagalvojau, jog mano šalis yra tokia nedidelė, mes tokie maži, bet apie aplinkosaugą tiek daug šnekam ir tiek stengiamės pakeisti ir keistis.
Iš tikrųjų ne apsaugos ir tarnybos turėtų saugoti mus nuo artėjančios pasaulio katastrofos, bet mes patys. Pagaliau turim susivokt, kad niekas kitas už mus to nesustabdys, jei tik ne mūsų pačių sąmoningumas, žinojimas ir bandymas stabdyti tuos, kurie šiandien yra neteisūs.
