TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Atradimas, pakeitęs dabartį: kaip astronominiai atradimai plečia Visatos ribas

Įkrauk reporterio nuotrauka /
Šaltinis: 15min
0
A A

Daugelį amžių astronomijos atradimai žadino žmogaus vaizduotę. Supratimas apie Pasaulio ir Visatos sandarą keitėsi, priklausomai nuo astronomijos pasiekimų. Koks yra esminis pasikeitimas ir kaip plečiasi Visatos ribos?

Daugelį amžių astronomijos atradimai žadino žmogaus vaizduotę. Supratimas apie Pasaulio ir Visatos sandarą keitėsi, priklausomai nuo astronomijos pasiekimų. Koks yra esminis pasikeitimas ir kaip plečiasi Visatos ribos?

Dabar jau žinome, kad ypač sunku buvo atsisakyti supratimo, jog Žemė yra plokščia, ir patikėti, kad ji - rutulys, kurį galima apiplaukti. Iš tiesų įrodyti, kad Žemė yra rutulio formos galima tik mūsų laikais, stebint Žemę teleskopais arba fotografuojant iš aukštai skrendančių lėktuvų ir dirbtinių palydovų. Mintis, kad Žemė nėra visatos centras, ypač jaudino žmonių protus XVI- XVIII a. Jau Aristotelis IV a. pr. m. e. ir K. Ptolemėjas II a. tvirtino, kad Žemė yra dangaus kūnų sistemos centras. Pagal Ptolemėjo pasaulio modelį kiekviena planeta judėjo mažu apskritimu (epiciklu), o jo centras didesne orbita (deferentu) skriejo aplink Žemę. 14 amžių astronomai pripažino tik šią teoriją.

O kai prieš 500 metų M. Kopernikas įrodė, jog Žemė skrieja aplink Saulę, M. Liuteris pareiškė: „Šitas kvailys nori visą astronomijos mokslą apversti aukštyn kojomis. Bet, kaip skelbia Biblija, kaip tik Saulei, o ne Žemei Jėzus liepė sustoti“. 1508 m. Kopernikas savo komentaruose rašė: „Įspūdis, kad juda Saulė, atsiranda ne dėl jos, o dėl Žemės judėjimo“. Jo heliocentrinė sistema, 1543 m. aprašyta garsiame veikale „Apie dangaus sferų sukimąsi“, tapo lemtinga žmonijos minties raidos pakopa. Koperniko teorija nukėlė Žemę nuo jos nejudamo sosto Saulės sistemos centre. O išrastas ir tobulinamas teleskopas kelis vėlesnius šimtmečius skatino žmogų domėtis žvaigždėmis. Įdomu tai, kad beveik keturis amžius po Koperniko teorijos pripažinimo Saulė ir Saulės sistema buvo laikomos žvaigždžių visatos centru. Lemtingas buvo dešimtmetis po 1918 m., kai astronomijos atradimai sugriovė žmogaus požiūrį į savo vietą visatoje. Buvo suprasta ne tik Paukščių Tako - mūsų Galaktikos, bet ir dar didesnio masto kosmoso sandara. Tai tapo įmanoma, atradus būdą, kaip matuoti labai toli nuo Saulės sistemos esančių žvaigždžių atstumus. Tačiau nauju metodu buvo galima išmatuoti ne didesnius kaip 100 šviesmečių atstumus. Iki amžiaus pabaigos buvo išmatuoti kelių tūkstančių žvaigždžių atstumai.

Šaplis iki 1918 m. išmatavo 25 iš 100 tuomet žinomų žvaigždžių spiečių atstumus ir atrado, kad jie yra labai toli nuo Saulės - per 15 000-100 000 šviesmečių. Be to, jis pastebėjo, kad spiečiai danguje pasiskirstę netolygiai - trečdalis jų susibūrę aplink žvaigždžių telkinį Šaulio žvaigždyne. Dėl to Šaplis priėjo prie išvados, kad Saulė yra toli nuo Paukščių Tako centro. Jo darbai galutinai paneigė šimtmečius gyvavusią egocentrinę žmogaus vietos visatoje sampratą. 100 milijardų Paukščių Tako žvaigždžių nėra išsidėsčiusios simetriškai aplink mus, neva esančius jų sistemos centre, o susibūrusios į plokščią 100 000 šviesmečių skersmens diską. Saulė maždaug 30 000 šviesmečių nutolusi nuo šio disko centro. Radijo astronomai, tyrę neutraliojo vandens 21 cm ilgio bangos spinduliavimą, nupiešė Galaktikos spiralinės sandaros vaizdą.

Vienas įdomiausių Galaktikos sandaros ypatumų yra tas, kad jos centrinės srities didžiausią masės dalį sudaro senos raudonos žvaigždės - 2000 šviesmečių spinduliu dujoms tenka tik 1% suminės masės. Spiralinėse vijose, kurių vienoje yra Saulė, santykis visai kitoks: čia vyrauja jaunos žydros žvaigždės. O dujos sudaro apie 20% masės. Kol kas neaišku, kas lemia šį skirtumą.

Tikimasi, kad spiralinių vijų dujų telkinių stebėjimai padės nustatyti, kaip juose susidaro naujos žvaigždės. Ypač svarbūs radijo astronomų duomenys, gauti labai trumpų bangų radijo teleskopais. Neutraliojo vandenilio atomai spinduliuoja 21 cm bangos ilgio spektro liniją, įvairios molekulės taip pat palieka spektre savo žymių, bet dar visai neseniai niekas nė nebandė šių molekulių ieškoti tarpžvaigždinėje erdvėje. 1963 m. kosmose buvo atrastas hidroksilas (OH), po 1969 m. per 3 metus atrastos dar 25 tarpžvaigždinės molekulės. Jų atrandama vis daugiau. Atsirado naujas mokslas - kosmochemija. Jis yra hipotezės, kad kosmose gali susidaryti cheminiai elementai, organiniai junginiai ir pasklisti visatos platybėse, mokslinis pagrindas. Taigi ar Visata visą laiką plėsis, ar galų gale vėl susitrauks iki supertankios būsenos? Atsakyti į šį klausimą stengiamasi, remiantis stebėjimų duomenimis.

Todėl remiantis astronomijos mokslo pasiekimais, numatyti galima tiktai viena: ateityje visata nuolat keisis, kaip keitėsi per praėjusius amžius.

Marius Kontrimas, 8b klasė

Kretingos rajono Darbėnų gimnazija

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Visata

Dakaras 2018

Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt